Velnių muziejus

M. K. Čiurlionio Velnių muziejus trijuose aukštuose saugo apie 2000 raguotųjų iš viso pasaulio: įvairių formų, dydžių, spalvų ir iš įvairių medžiagų. Muziejus turi ilgametę tradiciją: lankytojai iš užsienio gali atvežti savo gimtųjų kraštų veniškojo meno kūrinių ir palikti muziejuje. Atidarytas 1966 m. turėjo 260 statulų, kurių ankstesnis savininkas Antanas Zmuidzinavičius (1876-1966) buvo apsėstas skaičiaus 13 (velnio tuzino) magijos. Netrukus prieš mirtį savo kolekciją perdavė valstybei. Dailininko buvusiuose namuose įkurtas muziejus. Vėliau, eksponatams pagausėjus, buvo pastatytas naujas pastatas.

Trečiame aukšte eksponuojami velniava iš buvusios TSRS teritorijos – nuo Armėnijos iki Jakutijos. Slaviškos kilmės (rusų, lenkų, ukrainiečių) velniokai turi bendrų bruožų – su pasikartojančia amžina grumtynių su žmonėmis tema. Slavų tautų folklore velnias užima svarbią vietą – valstiečiai turėjo nuolat gintis nuo jo piktų užmačių. Jie ypač mėgo krėsti pokštus pirtyse, kuriose žmonės buvo lengvai užpuolami. Pristatomi daugiausia vyriškos giminės velniai, perteikiami daugybe būdų. Dauguma yra tiesiog meno kūriniai, tačiau dalis pavaizduota kasdieninio naudojimo daiktuose bei namų rakanduose: pypkės, peleninės, riešutų spaustukai, lėkštės, žarstekliai ir t.t. Statulėlės iš akmens, keramikos, medžio, o taip pat nutapyti ant šilko bei drobės. Kai kurie bestijos su ragais, kiti su uodegomis, kai kurie gauruoti. Dominuoja juoda ir raudona spalvos. Greta pateikiami eksponatai iš Meksikos, Kubos ir Japonijos.

Antrame aukšte drožiniai iš medžio – daugiausia slavų tautų. Kadangi daugiausia užsienio lankytojų yra iš Rusijos ir Lenkijos, tai rodo, kad velniška tradicija dar užsilikusi (Kitaip, kaip išliktų M. Bulgakovo “Meistro ir Margaritos” dvasia). Be to slavų pagonybė pamažu atgimsta. Drožiniai gausiai perteikia kaimo tradicijas. Antanas Kazlauskas perteikia daugybę scenų: susitikimą su velniu miške, medžiotojų velnio gaudynes, nubaudimą. Kazys Dereskevičius įveda politines temas.

Pirmame aukšte pateikiami Antano Zmuidzinavičiaus kūriniai, sudarę pagrindinį pradinės kolekcijos branduolį. Jam būdingas grynai lietuviško velnio archetipo perteikimas. Parodomos žmonių grumtynės su velnio, jodinėjimas. Neretai scenos baisios ir žiaurios, nelaimėlis dažnai sužeidžiamas šakėmis į galvą, tačiau daug ir sarkastiškai juokingų scenų.

Laiptai tarp aukštų papuošti makabriškais raižiniais, dideliais paveikslais ir karikatūromis. Pusrūsyje yra skoningai įrengtas baras, dekoruotas velnių tema.

Rytų Europoje velnio samprata kiek skiriasi nuo vakarietiškosios. Čia jis yra gamtos pasaulio dalis ir netgi gamtos jėgų personifikacija. Jis taip pat pokštininkas, tačiau jo humoro jausmas keistokas, jo motyvai dažniau išdaigos, o ne pikti kėslai. Tuo jis kažkuo panašus į skandinavų dievą Loki. Taip pat jis siejamas su chaosu, sumaištimi, “vandens drumstimu”. Pagoniškais laikas jis buvo lygus dievams, žmonių priimamas kaip normali gyvenimo dalis. Tik įvedus krikščionybę buvo demonizuotas.