Po Molėtų raj. bažnyčias

Pirmiausia aplankome Molėtų Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią, esančią Molėtuose. Molėtai 1387 m. dovanoti Vilniaus vyskupui. Manoma, kad bažnyčia pastatyta XV a. antrojoje pusėje. Ji minima 1522 m. Per Šiaurės karą 1702 m. bažnyčia sugriauta, apie 1722 m. atstatyta. 1742 m. įkurta Švč. Mergelės Marijos brolija. Nuo 1777 m. veikė parapinė mokykla. K Bandzevičius, Molėtuose klebonavęs 1900–1924 m., su parapijiečiais 1903–1907 m. pastatė dabartinę mūrinę bažnyčią. 1912 m. įrengti nauji vargonai, per Šv. Petro ir Povilo atlaidus kunigų K. Bandzevičiaus ir V. Jezukevičiaus rūpesčiu Molėtuose įvyko pirmas viešas lietuvių vaidinimas. 1912–1914 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius. Jis 1913 m. įsteigė arbatinę. Dekanas Matas Lajauskas (g. 1872 m.), Molėtuose klebonavęs nuo 1924 m., 1941 m. besitraukiančių raudonarmiečių nušautas. 1944 m. nugriauti bažnyčios bokštai atstatyti tik 1977 m. (trukdė vietos valdžia). Bažnyčia neobarokinė, lotyniško kryžiaus plano, su 2 aukštais bokštais ir išsikišusiu fasadu. Vidus 3 navų, altoriai barokinio dekoro. Šventoriaus tvora akmenų mūro. Prieš bažnyčią įrengti 18 pakopų laiptai. Joje yra 12 reikšmingiausių dailės vertybių, paveikslų, arnotų.
    Iš Molėtų pasukame Inturkės link. Už 8 km. privažiuojame tarp Baltųjų Lakajų ir Rudesėlio, žalių kalvų ir ūksmingų miškų apsuptą Rudesos kaimą, kurio pakraštyje ant kalvelės, senų kapinių viduryje, rymo medinė Rudesos koplyčia su varpine. Pirmosios žinios apie Rudesos koplyčią siekia 1726 m. Dabartinė koplyčia pastatyta XVIII a. antroje pusėje Inturkės bažnyčios fundatoriaus klebono M. Olendskio iniciatyva. Praeityje Rudesos koplyčia atrodė kitaip negu dabar: jos priekyje buvo iš klasicistinių pastatų paveldėtas keturstulpis prieangis. 1812 m. karo metu koplyčia nukentėjo, o 1820 m. suremontuota, viduje įrengti nauji altoriai. Remontuota ir vėliau, pagrindinio fasado prieangis buvo apkaltas lentomis, paverstas priesieniu. Koplyčios sienos iš tašytų rastų, išorėje apkaltos lentomis. Lentines lubas laiko dvi poros aštuoniakampių stulpų, stogas aukštas, dvišlaitis. Koplyčia stačiakampė, šiauriniame gale trisienis puskupolis. Fasadai – paprasti ir kuklūs. Gražus, jaukus koplyčios interjeras, išlikusi natūrali sienų faktūra. Dažytas buvo tik altorius. Vargonų choras, atremtas į du apskritojo skerspjūvio stulpus, papuoštas dailia tvorele. Rudesos koplyčia ilgoką laiką buvo apleista, tarybų valdžia neleido jos remontuoti. Bet Inturkės klebono Čiupailos rūpesčiu vis tiek buvo suremontuota. Varpinė yra kvadrato plano, vientiso tūrio. Žema, į viršų siaurėja. Pastatyta ant akmenų. Konstrukcija karkasinė, iš išorės apkalta stačiomis lentomis. Pastogėje kyšo kertiniai rąstų ir sijų galai. Piramidinis stogas dengtas šiferiu. Pagrindiniame fasade yra durys ir stačiakampė angelė. Fasadus, išskyrus pagrindinį, juosia cokolį žyminti lentelė. Varpinė pastatyta XIX a. II pusėje. Priklauso Inturkės bažnyčiai. Nenaudojama.
    Dar pavažiavę apie 6 km pasiekiame Inturkės miestelį, čia aplankome Inturkės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, esančią Gėluoto ežero šiauriniame krante. Inturkės bažnyčiai 1555 m. dovanotas Rudesos palivarkas su Kačergų kaimu. Antroji bažnyčia statyta iki 1674 m. Nauja bažnyčia pastatyta 1739 metais. XVIII a. veikė parapinė mokykla. 1763 m. įkurta Šv. Rožančiaus brolija. Iki 1782 m. pastatyta koplyčia. Dabartinė medinė bažnyčia pastatyta 1855 m. Klebono Petro Prunskio rūpesčiu. 1908 m. rugpjūčio 9 d. Inturkėje surengtas pirmas viešas lietuvių vaidinimas. 1911–1914 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius. 1924 m. į Inturkę paskirtas klebonas Stanislovas Šlamas padėjo Kiprui Petrauskui baigti muzikos ir dainavimo studijas. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčią parapijiečių lėšomis suremontavo kunigai Vincentas Sladkevičius ir Mykolas Balnys. Bažnyčia stačiakampio plano, su trisiene apside ir žemu bokštu. Lubos kesoninės. Yra 5 barokiniai altoriai. Šventoriaus tvora akmenų mūro. Šalia vartų stovi medinė varpinė.
    Toliau vykstame į Giedraičius (apie 30 km.). Giedraičiuose aplankome Šv. Baltramiejaus bažnyčią. Bažnyčią, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto įpareigotas, 1410 m. pastatė Mykolas Gintilavičius-Gentvila. 1445 m. ji aprūpinta beneficija (vėliau aprūpindavo Giedraičiai). 1510 m. bažnyčia buvo perstatyta. Klebonui priklausė miestelio jurisdika, 8 kaimai, 3 ežerai. 1542 m. įrengtas Šv. Onos altorius. 1655 m. Rusijos kareiviai bažnyčią sudegino, 1676 m. dar buvo laikina bažnyčia. 1725 m. įkurta Šv. Rožančiaus brolija. 1777–1782 m. veikė parapinė mokykla. Žemaičių vyskupas Juozapas Arnulfas Giedraitis ir jo brolis Martynas 1809 m. pastatė dabartinę mūrinę bažnyčią. Pagal vyskupo valią po mirties (1838 m.) jo širdis įmūryta presbiterijos sienoje; zakristijoje kabo fundatoriaus portretas. 1893 m. bažnyčioje vartota lenkų kalba, bet pamokslai sakyti ir lietuviškai. Pamaldos 1903 m. pradėtos laikyti lietuvių kalba, suburtas lietuvių bažnytinis choras. 1911 m. lenkai trukdydavo lietuviškas pamaldas bažnyčioje. 1912–1913 m. riaušių kėlėjai buvo teisiami. 1912–1914 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius, kuris 1913 m. birželio 29 d. Giedraičiuose surengė pirmą viešą lietuvišką vaidinimą. 1919 m. rugpjūčio 24 d. lenkai sutrukdė lietuviškas pamaldas, tyčiojosi iš klebono, jį terorizavo ir išvežė iš Giedraičių. Klebonas Kazimieras Liesevičius (1883 – 1963) 1949 m. suimtas ir nuteistas 10 m. kalėti. Į Lietuvą grįžo 1955 m. Bažnyčia klasicistinė, bebokštė, su portalu, trikampiu frontonu ir plačiu antablementu. Vidus 3 navų, atskirtų pilioriais. Šventoriaus tvora akmenų mūro. Tvoros kampe – masyvi klasicistinė varpinė.
    Privažiuojame Videniškius (apie 20 km.) Videniškių Šv. Lauryno bažnyčia stovi Videniškių kaime, prie Molėtų-Želvos kelio. 1549 m. pastatyta pirmoji medinė bažnyčia. XVII a. pastatyta koplyčia su rūsiu (jame buvo laidojami Giedraičių šeimos nariai). 1618–1620 m. pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia (konsekruota 1654 m.) ir mūrinis 2 aukštų vienuolynas. Martynas Giedraitis jam dovanojo Videniškių dvarą ir 4 palivarkus (dovanotose žemėse buvo apie 200 dūmų). Videniškiai tapo Lietuvos reguliariųjų atgailos kanauninkų centru. Vienuolyno vyresnysis turėjo infulato titulą. 1783 m. bažnytinei vyresnybei atėmus daugelį vienuolyno žemių, infulatūra panaikinta. XVIII a. prie vienuolyno veikė parapinė mokykla. Mykolas Antonevičius 1750–1751 m. bažnyčiai dovanojo varpus. 1801 m. bažnyčia atnaujinta. 1832 m. vienuolynas uždarytas. Alpensas Grybauskis, Videniškiuose klebonavęs 1874–1906 m., parapiją lenkino. Lietuvių kalbą į bažnyčią grąžino kunigas Jonas Skardinskas. 1884 m. atnaujinti bažnyčios altoriai. 1910 m. klebonas Petras Valiuškis su parapijiečiais bažnyčią panaujino ir nudažė. 1911–1914 m. veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius. Jis 1912 m. įsteigė arbatinę. Iki 1913 m. pastatyti parapijos namai. Bažnyčia remontuota 1926 ir 1956 m. Bažnyčia renesansinė, stačiakampio plano, su pusapskrite apside ir 42 m aukščio fasado bokštu, vienanavė, dengta cilindriniu skliautu su rozetėmis, yra 5 altoriai, dvi reljefinės epitafijos (1639 m.). Šventoriaus tvora akmenų mūro, su tinkuotais arkiniais vartais.
    Vykstame į Alantą (apie 25 km.), kur aplankome Alantos Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčią. Pirmoji Alantos bažnyčia ar koplyčia pastatyta apie 1504 m. Jokūbas Astikas Alantos bažnyčiai 1534 m. dovanojo Dapkūniškių palivarką su smukle, dešimtinę iš Alantos (Naujasodžio) dvaro ir kitų žemių. Jurgis Astikas 1575 m. vietoj dešimtinės bažnyčiai dovanojo naujų žemių. Per 1656 m. marą visi Alantos kunigai išmirė. Tada bažnytinius reikmenis pasiėmė dvaras. Didysis altorius išvežtas į Kavarsko bažnyčią. 1658 m. vėl paskirtas kunigas. 1675 m. bažnyčia buvo kryžminio plano, be bokštų, su dviem šoninėmis koplyčiomis, kurių viena restauruota, kita sena, apleista. Bažnyčia laikinai dengta šiaudais (čerpių stogą nuardė Kristupas Radvila ir jomis apdengė Biržų rotušę). Altarijai 1682 m. dovanoti Džiugų ir Luciūnų kaimai. Klebonijai 1818 m. priklausė Duobinių ir Kazlų kaimai. Klebono Antano Mažeikos rūpesčiu bažnyčia 1827 m. pailginta, vėliau perstatyti altoriai. 1903 m. patvirtintas naujos mūrinės bažnyčios projektas, paruoštas švedų tautybės architekto Karlo Eduardo Strandmanno (sąmatinė vertė 37 396 rb). Nuo 1904 iki 1909 m. išmūryta bažnyčia, ištinkuota presbiterija, pastatytas senosios bažnyčios altorius ir pradėtos laikyti pamaldos. Baigta 1912 metais. Statyba rūpinosi klebonas Domininkas Vainauskis. Bažnyčia įrengta po Pirmojo pasaulinio karo. 1915 m. vokiečiai pasiėmė vargonų metalines dalis. 1921 m. bažnyčią konsekravo vyskupas Pranciškus Karevičius. 1929–1931 m. perstatyti altoriai. Klebono Adomo Vyšniausko rūpesčiu 1937 m. meistrai Benediktas ir Pranas Zakarkos atnaujino ir perdažė bažnyčios vidų, koplyčiai nutapė paveikslų. 1944 m. apardyti bokštai, sienos. Vėliau bažnyčia suremontuota. Klebonas Konstantinas Šimašis (1888–1955) 1951 m. suimtas ir nuteistas 10 m. kalėti. Bažnyčia neoromaninė, lotyniško kryžiaus plano, halinė, su pusapskrite apside, dviem 51 m aukščio fasado bokštais. Vidus 3 navų. Šventoriaus tvora akmenų mūro.Iš Alantos miestelio pasukame žvyrkeliu Ukmergės pusėn ir maždaug 6 km važiuojame iki Janonių kaimo. Dešinėje kelio pusėje, laukuose, matyti balta koplytėlė, ženklinanti Šv. Mergelės Marijos apsireiškimo vietą.
    Grįžtame iki Alantos ir toliau važiuojame į Skudutiškį (apie 16km.). Skudutiškio Švč. Trejybės bažnyčia yra Skudutiškio kaime, 4 km į vakarus nuo Utenos-Molėtų kelio. 1724 m. pastatyta koplyčia ar bažnyčia. 1782 m. vizitacijų aktuose nurodyta supuvusi bažnyčia. Kunigas Juozapas Poviliauskas su parapijiečiais 1859 m. ją perstatė ir padidino. 1882–1914 m. Skudutiškyje kunigo nebuvo (bažnyčia buvo Molėtų parapijos filija). 1915 m. paskirtas kunigas Julijonas Svirskis pastatė kleboniją, įsteigė lietuvių mokyklą, 1922 m. įkurta parapija. 1927 m. paskirtas klebonas Stanislovas Čelkus su parapijiečiais 1939 m. pastatė dabartinę medinę bažnyčią. Jis 1946 m. suimtas ir nuteistas 10 m. kalėti. Į Lietuvą grįžo 1956 m. Bažnyčia lotyniško kryžiaus plano, su aukštu bokštu, turi sudėtingos kompozicijos fasadą. Joje yra Švč. Marijos Sopulingosios paveikslas, tikinčiųjų laikomas stebuklingu. Šventoriaus tvora akmenų mūro, prie jos šliejasi medinė varpinė ir kryžius. Netoli Skudutiškio, prie Skudutės upelio dešiniajame krante aplankome Skudutiškio akmenis ir šaltinį. Akmenys pilko granito; juose yra ženklai: Dievo pėda, Marijos pėda, Vyties kryžius ir Jėzaus širdis. Prie akmenų yra šaltinis, vietos gyventojų vadinamas šventu. Pasakojimai byloja, kad akmenys yra stebuklingi. Prie jų ateina daug žmonių, ypatingai, kai Skudutiškio bažnyčioje vyksta Šv. Trejybės atlaidai. Maldininkai prie jų meldžiasi.
Iš Skudutiškio vykstame iki Vilnius-Utena kelio ir pasukame Vilniaus kryptimi, netoli Molėtų pasukame Ignalinos link, pravažiavę Mindūnus pasiekiame Stirnių kaimą (apie 34 km.), kuriame aplankome Stirnių Šv. Jono Krikštytojo Nukankinimo bažnyčią. Stirniuose jau 1726 m. buvo dvi koplyčios: viena jėzuitų Šv. Jono, kurią Molėtų klebonas aplankydavo dukart per metus: per Šv. Kazimierą ir per Šv. Baltramiejų Apaštalą. Matyt, panaikinus jėzuitų ordiną joje pamaldų nelaikydavo 1795 m. Kita Stirnių koplyčia priklausė Žarnovskiams. Ją Molėtų klebonas aplankydavo per Šv. Mariją Magdalietę ir Šv. Kotryną. Stirnių jėzuitai veikė plačioje apylinkėje nuo XVII a. pabaigos. Jie turėjo valdų (Mackėnų ir Vikėnų kaimus), ežerų, daugiausiai užrašytų Žarnovskių. Suginčių koplyčioje Stirnių jėzuitai krikštydavo ir tuokdavo. Perstatoma koplyčia (atrodo, buvusi jėzuitų) išliko iki XX a. 1922 m. įkūrus parapiją, pamaldos laikytos koplyčioje. 1931 m. kitoje vietoje pastatyta laikina medinė bažnyčia.1937–1940 m. kunigai Jonas Kazlauskas, Jonas Daugėla (g. 1909 m.) su parapijiečiais pastatė dabartinę akmenų mūro bažnyčią. Klebonas J. Daugėla 1941 m. birželio 29 d. besitraukiančių raudonarmiečių nušautas. Bažnyčia masyvi, stačiakampio plano, su plačiu bokštu ir apside. Vidus 3 navų, atskirtų lieknais piliastrais. Šventoriaus tvora medinių statinių. Jame yra kapinės.