Nemenčinės kraštas

Dar anais, 2015-ais metais, netoli Maišiagalios esančiame Kalvių kaimelyje sutikau keliolika piligrimių, keliaujančių prie Skališkių olos. Kelionė jos pradėjo Klaipėdoje. „Oho, juk tai praktiškai per visą Lietuvą“ – pamasčiau. Su tuo pavadinimu galvoje grįžau namo bei suradau, kad ola yra visai netoli Nemenčinės. Suintrigavo – ar tai tikrai ola, ar tik taip pavadinta. Be to, sakoma, šventa, piligriminė vieta.

Šiaip metais sudariau maršrutą: Vilnius – Nemenčinė – Piliakalnio kaimas – Raudondvaris – Liucionys – VU Kairėnų botanikos sodas – Vilnius.

Pirmas sustojimas – Nemenčinės piliakalnis, esantis Piliakalnio kaime. Simboliška – juk nuo ten ir prasidėjo Nemenčinės miesto raida. Kaimas yra tik keli kilometrai nuo Nemenčinės. Pats piliakalnis nelengvai randamas, bet su GPS pagalba tai visai įmanona. Nuo piliakalnio atsiveria pievų, Nemenčios upės vaizdas.

Po pažinties su Nemenčinės istorinėm ištakom, patraukėm į patį miestelį. Juokaujama, kad miestelio pavadinimas kilo nuo Napoleono Bonaparto klausimo „Nieman, czi nie?“. Išvertus iš lenkų k. – „Nemunas tai, ar ne?“. Visgi Neris, o ne Nemunas kerta miestelį. Apėjome XIX amžiaus bažnyčios prieigas. Nėra tiksliai žinoma kur, bet Nemenčinėje XIV amžiuj buvo pastatyta viena pirmųjų bažnyčių Lietuvoje. Nuėjome į šalia esantį parką, aplankėme tikrai vertą dėmesio Vilniaus krašto etnografinį muziejų, kur eksponuojami XIX-XX amžiaus buities reikmenys, drabužiai, veikia keramikos išdirbimo krosnis, audžiama. Gidė pilnai pristato visą ekspoziciją, pagal galimybes parodo vieną ar kitą amatą.

Po muziejaus pasistiprinę maistu Nemenčinėje, patraukėme į Raudondvarį, kur stovėjo apleisti Raudondvario rūmai, buvusi Vilniaus „Tauro“ alaus darykla, priklausiusi dvarui. Jei viskas būtų buvę geram stovyje, manyčiau, tai būtų vienas iš labiausiai lankomų objektų šalia Vilniaus.

Ir pagaliau – ola, kuri yra jau už Raudondvario, važiuojant kaimo keliuku. Nuvykus iki Liucionių kaimo pabaigos, geriausia – iki nuomojamos sodybos „Neries vila“, toliau einama apie 20-30 min pėsčiomis iki Neries. Tai – tikrai ola, kurioje galima pasislėpti ir nuo lietaus. Nuo olos krašto laša šaltinio vanduo, viduje – Šv. Marijos statula, daug degančių ar išdegusių žvakučių. Olą dar XIX amžiuj pastebėjo Eustachijus Tiškevičius, per ekspediciją Nerimi. Sakoma, vanduo turi gydančių galių.

Toliau sekė kelias į Vilnių bei sustojimas Kairėnų botanikos sode, grožintis Japonišku sodu, alyvomis, rododendrinu. Kelionė trūko gerą pusdienį, visai netoli Vilniaus, turininga ir įdomu.

Išvyka suorganizuota naudojantis FB grupe “Organizuokimės! Autoturizmas Lietuvoje”