Loading…
Anykščiai – Puntukas
Maršruto ilgis – 20 km
Graži gamta ir kultūros paveldo objektų gausa – pagrindinis šio maršruto privalumas. Kelionę siūlome pradėti nuo Kultūros centro, A.Baranausko aikštėje. Paėję Vilniaus gatve vos 200 m, pasieksite paminklą A. Baranauskui (skulpt. A. Sakalauskas ir arch. R. Krištopavičius), pastatytą pačioje gražiausioje miesto vietoje. Šalia paminklo, ant Šventosios kranto – šv. Mato bažnyčia (statyta 1909 m.), apsupta augalotų klevų ir liepų. Jos aukšti skliautai (79 m.) sminga į erdvę, verčia pakylėti akis į dangų. Tiek bažnyčioje, tiek šventoriuje nemažai meno paminklų.
Netoli bažnyčios, kairėje pusėje, žalias namas. Šioje sodyboje (dabar tai memorialinis muziejus), ant Šaltupio upelio kranto ilgą laiką gyveno ir dirbo rašytoja Bronė Buivydaitė (1895-1984), pasirašinėjusi Tyrų Dukters slapyvardžiu.
Einančius tolyn, dešinėje kelio pusėje, pasitinka Koplyčia – įstabiai stilingas architektūros paminklas, vienas iš keleto pastatų, išlikusių mieste iš XIX a. vidurio. 1925 m. šios koplyčios statybą aprašė A.Vienuolis apysakoje ,,Vėžys“. Tad grafienės Kristinos rūpesčiu pastatyta (1858 m.) koplyčia yra ir literatūrinis paminklas – kaip ir Anykščių šilelis ar legendinė Voruta.
Dar paėję, trumpam stabtelėkite prie Tremtinių kryžiaus. Šį paminklą, lietuvių ištremtų į Sibirą atminimui, 1989 m. sukūrė medžio drožėjai Jonas Tvardauskas ir Liudas Tarabilda. Čia pat miesto kapinės, priešais – karių, žuvusių 1944 m., kapai.
Keliaujate Vilniaus gatve toliau. Už 200 m, dešinėje kelio pusėje – rodyklė į Dainuvos slėnį. Išdrožta figūra labai nuotaikinga, užkrečianti atvykusius gera nuotaika.
Toliau Vilniaus gatvės kairėje – keletas gyvenamųjų namų ir miškų urėdijos pastatas. Čia pat, pakalnėje – Marčiupys. Vasarą jis išdžiūsta, bet pavasarį būna sraunus. V. Račkaitis aprašo legendoje: ,, Gyvenusi kažkada beturtė mergina. Nė viena grožiu jai prilygti negalėjo. Kai ji ateidavo miškan, net paukščiai pritildavo. Pasidabojo ją turtingas jaunuolis, bet tėvai nenorėjo neturtingos nuotakos. Jaunikaitis nutarė su mylimąja pabėgti iš namų ir slapta susituokti. Vieną ankstų pavasario rytą abu išskubėjo į Anykščius, bet jiems kelią pastojo sraunus, ištvinęs, piktai šniokščiantis upokšnis. Išsigandusi besivejančių persekiotojų, mergina paslydo ir stačiu šlaitu nugarmėjo žemyn. Ją pačiupo drumzlinas upokšnio srautas ir, nuslopinęs jos šauksmą, nunešė į Šventąją. ,,Tavo marti nuskendo“, – pranešė jaunuolio tėvui apie nelaimę žmonės. ,,Ne, ji ne mano marti, ji upės marti“, – piktai mostelėjo ranka tasai…“ Šilelio šiauriniu pakraščiu tekąs Marčiupio upelis A.Baranausko laikais vingiavo per šilelio vidurį – tuo metu šilelis buvęs didesnis.
Pagaliau įžengiame į Šilelį. Jau dešimtmetį šis kelias (5.5 km)– pėsčiųjų ir dviračių takas. Seniau anykštėnai juo keliaudavo į didžiuosius miestus.
Anykščių šilelis 1960 m. paskelbtas landšaftiniu draustiniu. Draustinis prasideda nuo pietinių Anykščių miesto ribų ir tęsiasi neplačia (apie 1 km pločio, plačiausia vieta – 2.5 km) juosta abipus Šventosios beveik 9 km Kurklių miestelio link. Didžioji jo dalis upės slėnyje ir tik nedidelė dešinėje upės pusėje. Tai vidutinio dydžio draustinis (bendras plotas 1498 ha). Draustinis įsteigtas, siekiant apsaugoti natūralaus miško – parko augmeniją ir gyvūniją, kalvas ir vaizdingas Šventosios, Šlavės ir Virintos upių pakrantes ir atodangas, Puntuką ir kitus riedulius.
Toliau link Puntuko kelias artėja prie Šventosios vagos. Keliaudami pušynu, gėrėdamiesi gaiviu oru, aptiksite ir giliai į žemę įsirėžusį galiūną – Puntuko akmenį Legenda pasakoja, kad Puntuką velnias nešęs užversti ant Anykščių bažnyčios durų, bet vos išaušus, užgiedojęs gaidys. Velnias numetęs akmenį ir pats nusidanginęs į pragarą. Puntuko rytiniame šone matomi neaiškūs ženklai. Žmonės sako, kad tai – velnio pirštų įspaudai. Puntukas – antras pagal dydį akmuo Lietuvoje. Prieš 13 tūkst. metų paskutiniai ledynai atgabeno jį iš Skandinavijos ir paliko dabartiniame Šilelyje. Akmens svoris – 265 t. 1943 m. akmenyje iškalti lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno, 1933 m. perskridusių Atlanto vandenyną, bareljefai (skulpt. – B. Pundzius). Pirmasis rekomenduojamas sustojimas. Siūlome pailsėti ir pasimaudyti upėje.
,,Šventieji Ąžuolai“ – žymi užrašas šalia kelio. Dar A. Vienuolis rašė, kad netoli Puntuko stovėję keli tvirti ąžuolai. Čia buvusi šventykla, ir žmonės po jais melsdavęsi. Pro juos veda kelias į kaimus. Seniau žmonės, važiuodami pro šalį, nusiimdavo kepures. Senoliai pasakoja, kad čia susieidavo rožinio giedotų.
Nuo šventųjų ąžuolų kelias kyla į kalnelį. Už 600 m, kairėje kelio pusėje rasite takelį. Juo paėjus, miško takelis atsiskiria į kairę, už 45 m upelio vagoje aptiksite Gegutės uosį. Daug kas galvoja, jog šis uosis pats seniausias (apimtis – 3.15 m). Į šį uosį kažkada trenkęs žaibas. Greta jo vinguriuoja Vingerkštynės upelis.
Grįžtate į kelią, juo paėjus pasieksite senojo ir naujojo kelio sankryžą. Paėję dar 700 m Kurklių link, sukate į dešinę. Pietiniame Šilelio pakraštyje, keliaudami miško keliuku, rasite telkšantį ežerėlį. Žmonės jį vadina Būdragaidžiu, nes vis dar neužmirštama legenda apie budrų žiauraus pono gaidelį, baudžiauninkų vargus, galop, žemėn prasmegusį dvarą ir toje vietoje atsiradusį ežerą… Šis ežeras – liūninio tipo. Jo pakraščiuose auga žalių samanų kilimai, dėl to krantai pamažu apsitraukia velėna – susidaro siūbuojantis liūnas. Liūne aptinkama apyrečių ir labai retų augalų rūšių: liūninė viksva, laibašaknė viksva, dvilapis purvuolis ir kt.
Keliaujant Kurklių keliu link Anykščių, ir likus 2,5 km iki miesto, 20 m į rytus nuo kelio, Marčiupio upelio slėnyje, dar vienas saugomas – Marčiupio akmuo. Jis guli šlapioje vietoje, matyt, didelė akmens dalis nuskendus į dumblynę. Žmonės pasakoja, kad Marčiupys niekada neužšąla, žiemą ir vasarą jame skęsdavę arkliai. Seniai seniai važiavo tuoktis į bažnyčią jaunųjų pora – bajoraitė ir neturtingas smuikininkas. Nuo akmens bešokdamas į kitą pusę, paskendo Marčiupyje neturtingas jaunasis. Nepakėlusi širdies skausmo, šoko į Marčiupį ir nusiskandino jaunoji bajoraitė. Grįžtate į Anykščius.
Netoli bažnyčios, kairėje pusėje, žalias namas. Šioje sodyboje (dabar tai memorialinis muziejus), ant Šaltupio upelio kranto ilgą laiką gyveno ir dirbo rašytoja Bronė Buivydaitė (1895-1984), pasirašinėjusi Tyrų Dukters slapyvardžiu.
Einančius tolyn, dešinėje kelio pusėje, pasitinka Koplyčia – įstabiai stilingas architektūros paminklas, vienas iš keleto pastatų, išlikusių mieste iš XIX a. vidurio. 1925 m. šios koplyčios statybą aprašė A.Vienuolis apysakoje ,,Vėžys“. Tad grafienės Kristinos rūpesčiu pastatyta (1858 m.) koplyčia yra ir literatūrinis paminklas – kaip ir Anykščių šilelis ar legendinė Voruta.
Dar paėję, trumpam stabtelėkite prie Tremtinių kryžiaus. Šį paminklą, lietuvių ištremtų į Sibirą atminimui, 1989 m. sukūrė medžio drožėjai Jonas Tvardauskas ir Liudas Tarabilda. Čia pat miesto kapinės, priešais – karių, žuvusių 1944 m., kapai.
Keliaujate Vilniaus gatve toliau. Už 200 m, dešinėje kelio pusėje – rodyklė į Dainuvos slėnį. Išdrožta figūra labai nuotaikinga, užkrečianti atvykusius gera nuotaika.
Toliau Vilniaus gatvės kairėje – keletas gyvenamųjų namų ir miškų urėdijos pastatas. Čia pat, pakalnėje – Marčiupys. Vasarą jis išdžiūsta, bet pavasarį būna sraunus. V. Račkaitis aprašo legendoje: ,, Gyvenusi kažkada beturtė mergina. Nė viena grožiu jai prilygti negalėjo. Kai ji ateidavo miškan, net paukščiai pritildavo. Pasidabojo ją turtingas jaunuolis, bet tėvai nenorėjo neturtingos nuotakos. Jaunikaitis nutarė su mylimąja pabėgti iš namų ir slapta susituokti. Vieną ankstų pavasario rytą abu išskubėjo į Anykščius, bet jiems kelią pastojo sraunus, ištvinęs, piktai šniokščiantis upokšnis. Išsigandusi besivejančių persekiotojų, mergina paslydo ir stačiu šlaitu nugarmėjo žemyn. Ją pačiupo drumzlinas upokšnio srautas ir, nuslopinęs jos šauksmą, nunešė į Šventąją. ,,Tavo marti nuskendo“, – pranešė jaunuolio tėvui apie nelaimę žmonės. ,,Ne, ji ne mano marti, ji upės marti“, – piktai mostelėjo ranka tasai…“ Šilelio šiauriniu pakraščiu tekąs Marčiupio upelis A.Baranausko laikais vingiavo per šilelio vidurį – tuo metu šilelis buvęs didesnis.
Pagaliau įžengiame į Šilelį. Jau dešimtmetį šis kelias (5.5 km)– pėsčiųjų ir dviračių takas. Seniau anykštėnai juo keliaudavo į didžiuosius miestus.
Anykščių šilelis 1960 m. paskelbtas landšaftiniu draustiniu. Draustinis prasideda nuo pietinių Anykščių miesto ribų ir tęsiasi neplačia (apie 1 km pločio, plačiausia vieta – 2.5 km) juosta abipus Šventosios beveik 9 km Kurklių miestelio link. Didžioji jo dalis upės slėnyje ir tik nedidelė dešinėje upės pusėje. Tai vidutinio dydžio draustinis (bendras plotas 1498 ha). Draustinis įsteigtas, siekiant apsaugoti natūralaus miško – parko augmeniją ir gyvūniją, kalvas ir vaizdingas Šventosios, Šlavės ir Virintos upių pakrantes ir atodangas, Puntuką ir kitus riedulius.
Toliau link Puntuko kelias artėja prie Šventosios vagos. Keliaudami pušynu, gėrėdamiesi gaiviu oru, aptiksite ir giliai į žemę įsirėžusį galiūną – Puntuko akmenį Legenda pasakoja, kad Puntuką velnias nešęs užversti ant Anykščių bažnyčios durų, bet vos išaušus, užgiedojęs gaidys. Velnias numetęs akmenį ir pats nusidanginęs į pragarą. Puntuko rytiniame šone matomi neaiškūs ženklai. Žmonės sako, kad tai – velnio pirštų įspaudai. Puntukas – antras pagal dydį akmuo Lietuvoje. Prieš 13 tūkst. metų paskutiniai ledynai atgabeno jį iš Skandinavijos ir paliko dabartiniame Šilelyje. Akmens svoris – 265 t. 1943 m. akmenyje iškalti lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno, 1933 m. perskridusių Atlanto vandenyną, bareljefai (skulpt. – B. Pundzius). Pirmasis rekomenduojamas sustojimas. Siūlome pailsėti ir pasimaudyti upėje.
,,Šventieji Ąžuolai“ – žymi užrašas šalia kelio. Dar A. Vienuolis rašė, kad netoli Puntuko stovėję keli tvirti ąžuolai. Čia buvusi šventykla, ir žmonės po jais melsdavęsi. Pro juos veda kelias į kaimus. Seniau žmonės, važiuodami pro šalį, nusiimdavo kepures. Senoliai pasakoja, kad čia susieidavo rožinio giedotų.
Nuo šventųjų ąžuolų kelias kyla į kalnelį. Už 600 m, kairėje kelio pusėje rasite takelį. Juo paėjus, miško takelis atsiskiria į kairę, už 45 m upelio vagoje aptiksite Gegutės uosį. Daug kas galvoja, jog šis uosis pats seniausias (apimtis – 3.15 m). Į šį uosį kažkada trenkęs žaibas. Greta jo vinguriuoja Vingerkštynės upelis.
Grįžtate į kelią, juo paėjus pasieksite senojo ir naujojo kelio sankryžą. Paėję dar 700 m Kurklių link, sukate į dešinę. Pietiniame Šilelio pakraštyje, keliaudami miško keliuku, rasite telkšantį ežerėlį. Žmonės jį vadina Būdragaidžiu, nes vis dar neužmirštama legenda apie budrų žiauraus pono gaidelį, baudžiauninkų vargus, galop, žemėn prasmegusį dvarą ir toje vietoje atsiradusį ežerą… Šis ežeras – liūninio tipo. Jo pakraščiuose auga žalių samanų kilimai, dėl to krantai pamažu apsitraukia velėna – susidaro siūbuojantis liūnas. Liūne aptinkama apyrečių ir labai retų augalų rūšių: liūninė viksva, laibašaknė viksva, dvilapis purvuolis ir kt.
Keliaujant Kurklių keliu link Anykščių, ir likus 2,5 km iki miesto, 20 m į rytus nuo kelio, Marčiupio upelio slėnyje, dar vienas saugomas – Marčiupio akmuo. Jis guli šlapioje vietoje, matyt, didelė akmens dalis nuskendus į dumblynę. Žmonės pasakoja, kad Marčiupys niekada neužšąla, žiemą ir vasarą jame skęsdavę arkliai. Seniai seniai važiavo tuoktis į bažnyčią jaunųjų pora – bajoraitė ir neturtingas smuikininkas. Nuo akmens bešokdamas į kitą pusę, paskendo Marčiupyje neturtingas jaunasis. Nepakėlusi širdies skausmo, šoko į Marčiupį ir nusiskandino jaunoji bajoraitė. Grįžtate į Anykščius.
Info iš Anykščių turizmo informacijos centro tinklapio.
