VŠDT | PUARO | rež. Gildas Aleksa
PUARO
pagal Agata Kristi
Dviejų dalių detektyvas
Premjera: 2021 12 31
Trukmė: 2 val. 30 min, dviejų dalių
Režisierius – Gildas Aleksa
Dailininkas – Martynas Arlauskas
Kompozitorius – Jokūbas Tulaba
Vaidina:
PUARO – JUOZAS BINDOKAS
DR. DŽIUGAS ŠEPARIS – DALIUS JANČIAUSKAS
RIČARDAS EKERIS – JUOZAS ŽIBŪDA
ROMA – NOMEDA BĖČIŪTĖ
FLORA – MONIKA GEŠTAUTAITĖ
URŠULĖ – GINTARĖ RAMOŠKAITĖ-JOKUBAUSKĖ, RUSNĖ NAVICKAITĖ
SKOMANTAS – SEVERINAS NORGAILA
RAIMONDAS – MODESTAS VAITKEVIČIUS
POLICININKAS – MINDAUGAS JUREVIČIUS
RAPOLAS PECKIS – TAUTVYDAS GALKAUSKAS
MAMA – NIJOLĖ MIRONČIKAITĖ
Mažo miestelio ramybę sudrumsčia kraupi žmogžudystė. Savo namuose randamas nužudytas garbingas miestelio turtuolis. Kas galėjo įvykdyti šį nusikaltimą? Kokie žmogžudystės motyvai? Kam galėjo užkliūti visų mėgstamas miestelio džentelmenas? Pradėjus aiškintis žmogžudystės aplinkybes į paviršių pradeda kilti daugybė netikėtų dalykų ir detalių – slapti meilės ryšiai, šantažas, apkalbos, asmeninės paslaptys. Tokioje painiavoje nepasiklysti gali tik pats garsiausias literatūros pasaulio detektyvas – genialusis Erkiulis Puaro. Taigi, miestelyje netikėtai, bet kaip visada pačiu reikalingiausiu metu pasirodžius Puaro, pamažu ima ryškėti nusikaltimo vaizdas…
Kas gi tas paslaptingasis Puaro? Puaro yra vienas žymiausių detektyvų meistrės Agatos Christie sukurtų personažų, kuris pasirodo net 33-ojese novelėse, dvejose pjesėse ir daugiau nei 50-yje trumpų istorijų, publikuotų 1920-1975 metais. Tai mistinė figūra, daugiaprasmis herojus, kuris chaotiškame pasaulyje sugeba įvesti tvarką, demaskuoja ir nubaudžia kaltuosius. Puaro pasižymi antgamtinėmis savybėmis, keistais įpročiais ir skrupulingumu ir, svarbiausia, šiandien taip reikalingu optimizmu, nušviečiančiu net niūriausių spalvų kasdienybę.
Spektaklyje klaidi žmogžudystės narpliojimo istorija pasakojama miestelio gydytojo Džiugo Šepario akimis, o visus scenos įvykius akylai stebi daktaro motinos žvilgsnis. „Puaro“ švytuoja tarp tikrovės ir fikcijos, nuobodžiaujančių ir smurtaujančių žmonių vaizdavimo ir jų vaizduotės. Iš pažiūros niūri aplinka, kraupūs įvykiai spektaklyje priimami kaip fikcija, kurios pagalba galima kalbėti apie mūsų dabartinės visuomenės neveiklumą, uždarumą, nuobodulį. Tokia visuomenė tampa gera terpe smurtui – tiek fiziniam, tiek psichologiniam, tiek prieš save patį ar menamą priešą.
Pasak detektyvų tyrinėtojo, eseisto Ernesto Parulskio, „detektyvinė literatūra yra vienas sąžiningiausių antropologinių literatūros žanrų. Norint susukti gerą kriminalinį siužetą, kuris privalo būti fiktyvus, autorius priverstas išgalvojimą kompensuoti realybe. Tai duoda netikėtos naudos. Skaitydamas ypač mažesnių šalių detektyvus faktiškai gauni tiksliausią tos šalies pjūvį – tiek turistinį, tiek antropologinį, tiek socialinį, tiek ekonominį“.
Režisierius Gildas Aleksa Puaro mitologemą pritaiko prie lietuviškojo mentaliteto ir pasakoja istoriją apie nedidelio Lietuvos miestelio mažo žmogaus didelį nužmogėjimą. „Visos problemos išsprendžiamos, bet ar tokiu būdu nesukuriamos naujos?“ – klausia spektaklio kūrėjai.
1
