VŠDT | Premjera MIGLA | rež. Aleksandr Špilevoj

Trukmė: 2 val. 30 min. su pertrauka

Dramaturgas ir režisierius – Aleksandras Špilevojus

Scenografijos dailininkė – Bartė Liagaitė

Kostiumų dailininkė – Marija Petraitytė

Šviesų dailininkas – Vilius Vilutis

Kompozitorius – Paulius Trijonis

Vaidina:

Ema – Aistė Šeštokaitė

Adamas – Arnoldas Jalianiauskas

Katrina – Monika Šaltytė

Maja – Nijolė Mirončikaitė

Hadas – Sigitas Jakubauskas

Jis – Aidas Matutis

Ji – Gintarė Ramoškaitė–Jokubauskė

Ar įmanoma grįžti atgal į savo praeitį? Ar įmanoma apsisaugoti nuo praeities pasivijimo ir įsiveržimo į tavo kruopščiai kurtą idealią dabartį? Ar įmanoma praeičiai ir dabarčiai susidurti ir nesunaikinti vienai kitos? Bandymai ieškoti atsakymų į šiuos klausimus įkvėpė spektaklių „Bagadelnia“ ir „Pakeliui“ kūrėją A. Špilevojų pasinerti į „Miglą“, kurioje matyti pasaulį yra kur kas sunkiau, nei jį pajausti.

„Migla“ kviečia žiūrovus patyrinėti, kaip skirtingai gali būti suvokiami tie patys žmonės, jų žodžiai ir poelgiai. Spektaklis atskleidžia jaunos moters vardu Ema istoriją. Patyrusi gyvenimo smūgį ir didelį nusivylimą, Ema grįžta aplankyti savo vaikystės namų, kuriuose ji prisimena save laimingą ir tikinčią rytojumi. Bet čia jau kurį laiką gyvena jai nepažįstama šeima, kuri Emos, žinoma, visai nelaukia. Ema maloniai susipažįsta su jais ir atsiduria savo vaikystės kambaryje. Pagaliau nurimusi ir pasijutusi gerai, ji jau nebegali iš čia išeiti. Bet kaip pasilikti šiame saugiame praeities ir vaikystės pasaulyje amžiams? O kaip elgtis šeimai, kuri neturi jokio noro savo jaukiuose namuose apgyvendinti šią keistą, nenuspėjamą viešnią, įnešusią į jų pasaulį sąmyšį, šaltį ir vis augantį pavojaus jausmą?

A. Špilevoj: Mes nužudėme Dievą!, – daugiau kaip prieš šimtą metų paskelbė vokiečių filosofas F. Nietzsche. Tik panašu, kad mes iki pat šios dienos taip ir nesupratome, kaip mums toliau gyventi be Jo. Mes sąžiningai bandėme kurti visuotinas ideologijas, bet lageriai ir trėmimai privertė jomis pasibaisėti; bandėme ieškoti prasmės mokslo pažangoje, bet ją pelenais pavertė siaubingas atominės bombos sprogimas; bandėme užsukti smagią pirkimo ir vartojimo karuselę, bet atsipeikėjome pamatę, kad baigiame paskandinti plastiko sąvartyne savo planetą. Bet palaukit!, – pasakys kas nors, matantis žmonijos istoriją visai kitomis spalvomis. Gal viskas yra visai ne taip, kaip jūs bandote pavaizduoti? Gal visa tai tėra paskutinės Tikėjimo konvulsijos? Gal netrukus sukursime saugų, aiškų, racionalų pasaulį, kuriame nebeliks vietos tamsai, nevilčiai, nelygybei, neteisybei ir netgi mirčiai? Gal tikrai yra daugiau nei vienas, du, trys ar milijonas požiūrio taškų į tai, kaip atrodo mūsų pasaulis ir kaip jame atrodome mes?