VMT spektaklis | SCILĖ NORI BŪTI ŽMOGUMI
Vienos dalies absurdiškai nuotaikinga komedija kartu su nuostabiu aktorių ansambliu
VMT spektaklis „Scilė nori būti žmogumi“ sukurtas pagal Paulinos Pukytės pjesę „Kalno poza” patraukia savo neįprasta forma, subtiliu humoru, paradoksais, tiriamu žvilgsniu į kultūrą ir literatūrą.
Režisierė – Gabrielė Tuminaitė
Pjesės autorė – Paulina Pukytė
2023 m. spektaklis „Scilė nori būti žmogumi“ buvo nominuotas „Auksiniams scenos kryžiams“ dviems kategorijoms: Paulina Pukytė – už dramaturgiją ir kūrybinė grupė – už videografiją ir šviesų dizainą.
Scenografijos autorius – Aistis Kavaliauskas
Kostiumų dailininkai – Deividas Katkus, Sidas Martinavičius
Šviesų dailininkas – Mykolas Olšauskas
Garso režisierė – Kristina Juškevičiūtė
Muzika – Fausto Latėno ir Manto Mockaus
Grimo dailininkai – Dalia Žakytė-Bučienė, Sidas Martinavičius
Judesio konsultantas – Raidas Petrauskas
Vaidina:
KIRKĖ (RAGANA) – Eglė Mikulionytė
SCILĖ (PABAISA) – Elžbieta Latėnaitė
ODISĖJAS (POETAS) – Arvydas Dapšys
HOMERAS (AKLAS (?) PASAKORIUS) – Vaidotas Martinaitis
INFLUENCERĖ – Agnė Šataitė
DU NETIKRI ZUIKIAI – Rasa Jakučionytė, Tomas Kliukas
DIRBTINIŲ AKIŲ PARDAVĖJAS – Edmundas Mikulskis
Atklydusi iš mito apie laivus skandinančias pabaisas Scilę ir Charibdę, mergina Scilė jaučiasi tarsi įstrigusi „kalno pozoje“. Visgi ji nebenori būti tik nejudančia uola, turinčia vos vieną, nors ir galingą savo funkciją – pulti ir naikinti.
Scilė pradeda tradiciškai, nuo apsilankymo pas gyvenimo mokytoją (vadinamąją „koučerę“) raganą Kirkę. Gyventi dar pamoko ir pro šalį keliaujantis Odisėjas, kadaise kone sėkmingai praplaukęs „tarp Scilės ir Charibdės“, ir „pasakorius“ Homeras. Bet ar Scilei, įkūnijančiai ir kitas moteris-mitus, to pakaks?
Pjesė „Kalno poza“, rodos, prabyla antikinių herojų balsais, tačiau fikcija greitai pinama su realybe, istorija su šiandiena, graikų mitologija su lietuviškąja istorija (ar šios istorijos mitologija). Svarbūs tampa ir kūrinyje esantys žinomi moteriški personažai, kurie ir paskatina sugrįžti prie senųjų tekstų su nauju žvilgsniu, aptarti juos iš naujos perspektyvos.
Režisierė Gabrielė Tuminaitė tęsia kūrybinį dialogą su P. Pukyte ir pristato įdomios ir itin įtraukios formos spektaklį. Savo pobūdžiu kūrinys neleidžia nuobodžiauti, priverčia mąstyti skirtingomis perspektyvomis – turinio požiūriu, atrodytų, lengvas darbas kartu yra ir intelektualus, įspūdingas žaidimas. Kūrinyje pasitelkiant absurdą ir satyrą, kalbama apie žmonių tarpusavio santykius kaip vienas kito „smegenų plovimą“.
1
