VMT spektaklis | MISTRAS

Mariaus Ivaškevičiaus „Mistras“, kaip ir „Madagaskaras“, siūlo netradiciškai pažvelgti į garsias istorines asmenybes, nešabloniškai pasvarstyti apie lietuvių tautos identitetą. „Mistro“ centre – Adomo Mickevičiaus biografija ir likimas, o kartu – „tikro“ herojaus, kurio galbūt nesąmoningai ilgimės šiandien, paieškos. Pjesėje iškyla „egzotiškosios“ Lietuvos vaizdas – šalies, kurioje „viskas dar painu, neišsikristalizavę: Rusija, jos viduje – Lenkija, Lenkijos viduje – Lietuva, o šios viduje – sprogimo laukiantys indai“; šalies, kurioje žmonės, keldami taurelę, linki vieni kitiems „prisikelti literatūroje“ ir kuriems „visos žemės vienodai svetimos“. Taip pat, kaip ir „Madagaskare“, veikėjai apsėsti utopiškų idėjų ir projektų, manijos kurti originalumu pritrenkiančias teorijas.

Rimo Tumino spektaklis primena didingą misteriją ir kartu requiem nuostabiai ir kartu šiurpiai romantizmo epochai, kai žmogaus dvasiai buvo priskiriama magiškų galių ir tikima, jog jos gali pakeisti pasaulį. Iš pirmo žvilgsnio romantinė pasaulėjauta labai tolima šiandienai – nešiuolaikiška savo iškilmingumu, jausmų intensyvumu ir idėjų grandioziškumu, tačiau Tuminas, vadinantis save neišsipildžiusiu romantiku, randa įtikinamų sąsajų su šia diena.

„Mistras – tai Lietuvos dvarininkas Andrzejus Towiańskis, skelbęsis pranašu, viešpaties vietininku žemėje ir Paryžiuje įkūręs sektą „Dievo reikalas“. Jis savo mistinėmis idėjomis visiškai pavergia nebe jauną ir gyvenimo prasmės bei kūrybos atnaujinimo šaltinių ieškantį Adomą Mickevičių. Šis nepaprastai daug kultūrinių asociacijų talpinantis duetas verčia mąstyti apie mokytojo ir mokinio, gundytojo ir trokštančiojo, kūrėjo ir kūrinio santykius. Tumino spektaklyje Mickevičius iškyla kaip faustiška asmenybė, metanti iššūkį Dievui, o Mistras įkūnija amžiną ir daugybę pavidalų turintį piktąjį genijų. Kartu Rimo Tumino „Mistras“ – tikra pojūčių puota. Jis kupinas užburiančių vaizdų, stebinantis netikėtais žanriniais viražais ir apglėbiantis tiršta teatrine atmosfera.“ (Ramunė Balevičiūtė)

„2006 metų gruodžio 31-ąją buvo suvaidintas šimtasis „Madagaskaro“ spektaklis, susirinkome taurei vyno Mažojo teatro kavinėje ir tuomet pasakiau, kad turiu pjesės apie Adomą Mickevičių sumanymą. Rimas Tuminas sureagavo labai entuziastingai, ir man nebeliko abejonių, kam šią pjesę rašysiu. Rašydamas neįsivaizdavau aktorių, bet kai „susikūrė“ personažai – galvoje juos „matavau“ būtent ant „madagaskariečių“. Natūralu, po „Madagaskaro“ daug bendravome, kartu keliavome su spektakliu, tapome pakankamai artimi. Maždaug taip vaidmenys ir pasiskirstė, šiuo atveju mūsų su Rimu matymai sutapo.Man labai patinka, kaip Tuminas dirba su aktoriais, jo dėmesys detalėms, sceninis humoras. Tikrai džiaugiuosi, kad šiuose mudviejų gyvenimuose teko jau antrą kartą jį sutikti. O juk galėjome ir prasilenkti.“ (Marius Ivaškevičius)

Režisierius – Rimas Tuminas
Scenografas – Adomas Jacovskis
Kostiumų dailininkas – Juozas Statkevičius
Kompozitorius – Faustas Latėnas

Veiksmo vieta – Paryžius
Veiksmo laikas – 1840 metai

Vaidina:
ADAMAS, ADAM MICKIEWICZ, poetas (41 metai) – Jokūbas Bareikis;
CELINA, CELINA MICKIEWICZOWA, Adamo žmona (28 metai)  – Gintarė Latvėnaitė / Indrė Patkauskaitė
MISTRAS, ANDRZEJ TOWIAŃSKI, Lietuvos dvarininkas (41 metai) – Ramūnas Cicėnas;
KSAVERA, XAVERA DEYBEL, Mickevičių guvernantė (22 metai)  – Valda Bičkutė;
BALZAKAS, HONORÉ DE BALZAC, rašytojas (41 metai) – Audrius Bružas / Tomas Rinkūnas;
SAND, GEORGE SAND (AUROR DUDEVANT), rašytoja (36 metai) –  Ilona Kvietkutė;
ŠOPENAS, FRÉDÉRIC CHOPIN, kompozitorius (30 metų) – Mantas Vaitiekūnas;
PJERAS, PIERRE LEROUX, filosofas (43 metai) –   Leonardas Pobedonoscevas;
MARGARET, MARGARET FULLER, žurnalistė (30 metų) –  Neringa Būtytė;
LIETUVIAI –  Rasa Jakučionytė, Balys Latėnas, Vytautas Rumšas (jaun.), Tomas Kliukas.

PREMJERA 2010 m. rugsėjo 29 d.
II dalių spektaklis (trukmė 2 val. 45 min.)