VMT spektaklis | MARTI

Skirtingų kartų Vilniaus mažojo teatro aktorių komanda kartu su režisiere Gabriele Tuminaite ir rašytoja Paulina Pukyte pristato kiekvienam nuo mokyklos suolo žinomo kūrinio – Žemaitės „Marčios“ – sceninę versiją. Spektaklio kūrėjai pateikia naują žvilgsnį į stereotipinėmis interpretacijomis apaugusį kūrinį ir jo personažus – Katrę, jos tėvą, Vingių Joną ir kitus. Ar tikrai šiuolaikinis moterų emancipaciją ir lygias galimybes šlovinantis pasaulis stipriai pasikeitė nuo Žemaitės aprašytojo? Spektaklyje atsispindi kūrėjų bandymai suprasti XIX a. vedybų, šeimos, meilės ir laimės sampratas ir palyginti jas su šiuolaikinėmis.
Mažojo teatro „Marčioje“ neišvysime kaimo buities iliustracijos. Tačiau Vytauto Narbuto sukurta personažų aplinka – apleisto stadiono liekanos – persmelkta ir sukežusių namų, ir vidinio išgverimo atmosferos. Spektaklis kupinas sceninės simbolikos ir apibendrinimų, sukuriančių kone siurrealistinę nuotaiką. Į Vingių namus atvykusi Katrė patenka į tikrą sapno košmarą, iš kurio, deja, išvaduos tik mirtis…

Šį Žemaitės apsakymą apie košmarą, kurį patiria jauna moteris, įklimpusi į Vingių šeimos pelkę, dauguma paskutinį kartą skaitėme (jei apskritai skaitėme) mokykloje. Mano ir mano kartos atveju tai buvo tarybiniais laikais, kai kasdienėje viešojoje aplinkoje beveik nesijautė lyčių nelygybės, tačiau namuose moteris žinojo „savo vietą“, o smurtas šeimoje, kuris tada vadinosi „tik buitinis konfliktas“ (neoficialiai taip vadinamas ir iki šiol), buvo laikomas privačiu žmonių reikalu, į kurį valstybė kištis neprivalo; apie psichologinį smurtą tada apskritai nebuvo kalbos, patyčios kaip reiškinys nebuvo net įvardintas, nebuvo kalbama ir apie feministinį požiūrį. Ir vis tiek Žemaitės aprašytas XIX a. gyvenimas atrodė archaika, „Marčios“ inscenizacijos buvo kostiuminė liaudies muilo opera, o dėl Katrės tragedijos ir tokios beviltiškos moters padėties kalta buvo jau pražuvusi socialinė santvarka. Bet šiandien matome, kad ši istorija taip pat ir apie mus, ir apie tai, kaip privaloma „pagrindinė visuomenės ląstelė“ gali sunaikinti žmogų, ir apie tai, kaip agresyvi, buka, inertiška masė suėda individą. Tai, kas vyksta „Marčioje“, vyko ir prieš 120, ir prieš 50 metų, sėkmingai vyksta ir dabar, patriarchaliniai papročiai ir įpročiai valdo, mąstymo ir elgesio inertiškumas klesti, dėl blogo vyro elgesio moteris vis dar kalta, neištekėti vis dar gėda, kitoks vertas patyčių vien dėl savo kitoniškumo, tik tyčiotis iš vieno dabar jau gali tūkstančiai, o armietiškas „dūchinimas“ apskritai yra tapęs bendravimo norma pačiose įvairiausiose gyvenimo sferose. Ar kas nors pasikeitė į gera? Galbūt mūsų požiūrio taškas?
Paulina Pukytė

Nesinorėjo iliustruoti Žemaitės kūrinyje minimo purvo, rūsčios buities. Juolab kad pati autorė nerašė realistiškai, veikiau rinkosi hiperbolizaciją. Apsakyme metaforiškai kalbama apie tai, kas vyksta žmonių galvose. Problemos slypi žmogaus nuostatose, radikalume, nenorėjime suprasti kito, pokyčių baimėje. Tai ir yra toji baisi buitis, kuri slegia veikėjus.
Gabrielė Tuminaitė
Spektaklio metu scenoje naudojami tabako gaminiai.

 

Režisierė – Gabrielė Tuminaitė
Dramaturgė – Paulina Pukytė
Scenografas – Vytautas Narbutas
Kostiumų dailininkė – Vilma Galeckaitė – Dabkienė
Kompozitorius – Faustas Latėnas
Šviesų dailininkas – Vaclovas Grinius

Vaidina:
Vingienė – Eglė Gabrėnaitė
Vingis – Arvydas Dapšys
Vingių Jonas – Tomas Kliukas
Katrė – Indrė Patkauskaitė
Driežas – Tomas Stirna
Driežienė – Rasa Jakučionytė
Bobos – Jūratė Brogaitė, Vilija Ramanauskaitė | Ilona Kvietkutė
Katrė – Agnė Šataitė
Praeivis – Daumantas Ciunis

Premjera – 2018 m. spalio 19 d.