VMT komedija | SAVIŽUDIS
Vilniaus mažojo teatro „Savižudis“ – makabriška ir šiandien itin aktualiai skambanti rusų XX a. pirmosios pusės avangardisto Nikolajaus Erdmano komedija. Joje dramaturgas išryškino sovietinės kasdienybės absurdą, apie kurį vienas iš „Savižudžio“ personažų sako: „Šiuo metu, pilieti Podsekalnikovai, tai, apie ką gali galvoti būdamas gyvas, pasakyti gali tik numiręs.“.
Pjesės tekstas žaižaruoja sparnuotais aforizmais apie sovietinės tikrovės grimasas. Štai vienas iš komedijos personažų – kurjeris Jegoruška, įkūnijantis valdančiąją klasę, skelbia: „Žodis ne žvirblis, išleisi – nepagausi, tai štai, paleisi – nepagausi, bet užtat tave pagaus ir nepaleis.“, „Įkvėpimas tik gavus nurodymą!“. „Savižudis“ taip ir nebuvo leistas statyti autoriui esant gyvam, nors pjese žavėjosi didieji rusų režisieriai Konstantinas Stanislavskis ir Vsevolodas Mejerholdas. Vis dėlto tuo metu neįvyko blogiausia, kas galėjo nutikti. Galbūt dramaturgo gyvybę išgelbėjo pusiau paniekinamas Stalino atsiliepimas, užfiksuotas laiške Stanislavskiui: „Tuštoka ir netgi kenksminga komedija.“.
Gabrielės Tuminaitės režisuotas „Savižudis“ kalba ne apie sovietinę, o šių dienų tikrovę, apie populizmo ir propagandos atakuojamą šiuolaikinę visuomenę. Komedijoje pasakojama, kaip komunaliniame bute su žmona ir uošve gyvenantis Semionas Podsekalnikovas (aktorius Daumantas Ciunis), bedarbis tinginys, pats nesusivokiąs, kas jis ir ką šiame gyvenime veikia, susiginčijęs su žmona dėl kepeninės dešros, nutaria nusižudyti. Žmona su uošve ir kaimynu bando jį atkalbėti, tačiau daug kam jo savižudybė pasirodo naudinga. Vienas jį įkalbinėja žudytis dėl visuomenės, kita – dėl jos, trečias – dėl meno, ketvirtas – dėl religijos. Apsukrus kaimynas jau renka pinigus laidotuvėms, bet Podsekalnikovas staiga suvokia, kad jam visiškai nesinori mirti. Jis susimąsto apie gyvenimą ir mirtį. Pjesė kupina satyros, farso ir sykiu egzistencialistinio susimąstymo apie gyvenimo prasmę.
Ar tokia pjesės tema tinkama su savižudybėmis kovojančiai visuomenei? Be jokios abejonės! – įsitikinusi spektaklio kūrybinė komanda. „Pagrindinė tema nėra savižudybė, nekalbama apie žmogaus mirtį, nuopuolį. Mes bandome sukurti tų žmonių pasaulius. Kokie jie yra? Groteskiški, spalvingi ir įdomūs,“ – sako spektaklyje vaidinanti Agnė Šataitė. Paradoksalu, tačiau satyros arba juodosios komedijos juokas gali tapti veiksmingu priešnuodžiu depresyvioms mintims ir dvasiniam suglebimui.
Vilniaus mažojo teatro „Savižudis“ 2015 m. sulaukė pripažinimo Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje: Agnė Šataitė apdovanota specialiu D. Tamulevičiūtės giminių prizu už Serafimos Iljiničnos vaidmenį, o geriausiu festivalio aktoriumi pripažintas Daumantas Ciunis už Semiono Semionovičiaus Podsekalnikovo vaidmenį.
“Matyti, kad režisierė ir aktoriai gerai vienas kitą supranta, kuria spektaklio audinį iš panašiai jaučiamos, tos pačios tradicijos suformuotos vaidybinės medžiagos: jie žaismingi, šmaikštūs, jaučia žanrinę spektaklio intonaciją, girdi ir mato vienas kitą. Žiūrovai savo ruožtu mato sustiprėjusį (nuo apdovanotojo Myškino Eimunto Nekrošiaus spektaklyje) Daumantą Ciunį (Podsekalnikovą), šmaikščią, plastišką ir atkaklią, su vos jaučiamu melancholijos pamušalu Indrę Patkauskaitę (Podsekalnikovo žmoną Mariją), temperamentingą primadoniško užmojo Agnę Šataitę (Podsekalnikovo uošvę), apsukrų ir nepagaunamą Tomo Rinkūno Kalabuškiną, saldžiabalsį patetišką Tomo Stirnos inteligentą Grand-Skubiką” 7 meno dienos.
Pjesės tekstas žaižaruoja sparnuotais aforizmais apie sovietinės tikrovės grimasas. Štai vienas iš komedijos personažų – kurjeris Jegoruška, įkūnijantis valdančiąją klasę, skelbia: „Žodis ne žvirblis, išleisi – nepagausi, tai štai, paleisi – nepagausi, bet užtat tave pagaus ir nepaleis.“, „Įkvėpimas tik gavus nurodymą!“. „Savižudis“ taip ir nebuvo leistas statyti autoriui esant gyvam, nors pjese žavėjosi didieji rusų režisieriai Konstantinas Stanislavskis ir Vsevolodas Mejerholdas. Vis dėlto tuo metu neįvyko blogiausia, kas galėjo nutikti. Galbūt dramaturgo gyvybę išgelbėjo pusiau paniekinamas Stalino atsiliepimas, užfiksuotas laiške Stanislavskiui: „Tuštoka ir netgi kenksminga komedija.“.
Gabrielės Tuminaitės režisuotas „Savižudis“ kalba ne apie sovietinę, o šių dienų tikrovę, apie populizmo ir propagandos atakuojamą šiuolaikinę visuomenę. Komedijoje pasakojama, kaip komunaliniame bute su žmona ir uošve gyvenantis Semionas Podsekalnikovas (aktorius Daumantas Ciunis), bedarbis tinginys, pats nesusivokiąs, kas jis ir ką šiame gyvenime veikia, susiginčijęs su žmona dėl kepeninės dešros, nutaria nusižudyti. Žmona su uošve ir kaimynu bando jį atkalbėti, tačiau daug kam jo savižudybė pasirodo naudinga. Vienas jį įkalbinėja žudytis dėl visuomenės, kita – dėl jos, trečias – dėl meno, ketvirtas – dėl religijos. Apsukrus kaimynas jau renka pinigus laidotuvėms, bet Podsekalnikovas staiga suvokia, kad jam visiškai nesinori mirti. Jis susimąsto apie gyvenimą ir mirtį. Pjesė kupina satyros, farso ir sykiu egzistencialistinio susimąstymo apie gyvenimo prasmę.
Ar tokia pjesės tema tinkama su savižudybėmis kovojančiai visuomenei? Be jokios abejonės! – įsitikinusi spektaklio kūrybinė komanda. „Pagrindinė tema nėra savižudybė, nekalbama apie žmogaus mirtį, nuopuolį. Mes bandome sukurti tų žmonių pasaulius. Kokie jie yra? Groteskiški, spalvingi ir įdomūs,“ – sako spektaklyje vaidinanti Agnė Šataitė. Paradoksalu, tačiau satyros arba juodosios komedijos juokas gali tapti veiksmingu priešnuodžiu depresyvioms mintims ir dvasiniam suglebimui.
Vilniaus mažojo teatro „Savižudis“ 2015 m. sulaukė pripažinimo Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje: Agnė Šataitė apdovanota specialiu D. Tamulevičiūtės giminių prizu už Serafimos Iljiničnos vaidmenį, o geriausiu festivalio aktoriumi pripažintas Daumantas Ciunis už Semiono Semionovičiaus Podsekalnikovo vaidmenį.
“Matyti, kad režisierė ir aktoriai gerai vienas kitą supranta, kuria spektaklio audinį iš panašiai jaučiamos, tos pačios tradicijos suformuotos vaidybinės medžiagos: jie žaismingi, šmaikštūs, jaučia žanrinę spektaklio intonaciją, girdi ir mato vienas kitą. Žiūrovai savo ruožtu mato sustiprėjusį (nuo apdovanotojo Myškino Eimunto Nekrošiaus spektaklyje) Daumantą Ciunį (Podsekalnikovą), šmaikščią, plastišką ir atkaklią, su vos jaučiamu melancholijos pamušalu Indrę Patkauskaitę (Podsekalnikovo žmoną Mariją), temperamentingą primadoniško užmojo Agnę Šataitę (Podsekalnikovo uošvę), apsukrų ir nepagaunamą Tomo Rinkūno Kalabuškiną, saldžiabalsį patetišką Tomo Stirnos inteligentą Grand-Skubiką” 7 meno dienos.
Spektaklio metu scenoje naudojami tabako gaminiai.
Režisierė – Gabrielė Tuminaitė
Dailininkė – Vilma Galeckaitė-Dabkienė
Kompozitorius – Giedrius Puskunigis
Vaidina:
SEMIONAS SEMIONOVIČIUS PODSEKALNIKOVAS – Daumantas Ciunis
MARIJA LUKJANOVNA PODSEKALNIKOVA, jo žmona – Indrė Patkauskaitė
SERAFIMA ILJINIČNA, jos motina – Agnė Šataitė
ALEKSANDRAS PETROVIČIUS KALABUŠKINAS, kaimynas – Tomas Rinkūnas
ARISTARCHAS DOMINIKOVIČIUS GRAND-SKUBIKAS, inteligentas – Tomas Stirna
KLEOPATRA MAKSIMOVNA, romantikė – Neringa Būtytė
SPEKULIANTAS – Tomas Kliukas
JAUNUOLIS – Artūras Dubaka
PREMJERA 2014 m. spalio 23 d.
II dalių komedija (N-14), 2 val. 30 min.
1
