VALENTINŲ DIENA

Režisierė – Loreta Vaskova

Scenografė – Simona Biekšaitė

Videoprojekcijos autorius – Remigijus Venckus

Muzikinis apipavidalinimas – Paulius Jasiūnas

Iš rusų kalbos vertė Rolandas Rastauskas

Vaidina:

Valentina – Monika Šaltytė

Valentinas – Dalius Jančiauskas

Katia – Agnė Kiškytė

P r a e i v i s:…Meilė – kai nieko nebijai, kai nejauti gėdos. Kai žinai, kad tavęs

neišduos, nenuvils. Kai tavimi TIKI. Kada nori būti geresnis nei esi. O kai sako: tu tokia

ir tokia, pavėlavai dešimt minučių, kur tu buvai? Tai –  ne tas. Meilė – kai laukia ilgai:

 valandą, dieną, metus ir dar daugiau, nes žino ir tiki, kad žmogus visvien pasirodys…

Atleiskite, aš pernelyg įsijaučiau…

B u h o v a s: Ar jūs JOS laukiate?

P r a e i v i s: Aš laukiu savo žmonos .. (Išeina).

Michail Roščin „Valentinas ir Valentina”.

      Šiuolaikinis rusų dramaturgas, režisierius ir aktorius Ivan’as Vyrypajev’as gimė 1974m. Sibiro mieste Irkutske. Studijavo režisūrą Irkutsko ir Maskvos Boriso Ščiukino vardo teatrinėse mokyklose. Tai vienas ryškiausių ir novatoriškiausių Rusijos kūrėjų, jau dešimtmetį dirbantis Maskvoje. Jo parašyta pjesė „Valentinų diena” dramaturgijos festivalyje „Heidelberger Stuckemarkt” (Vokietija) 2003 m. buvo apdovanota žiūrovų simpatijų prizu. I. Vyrypajev’as pastaruoju metu skina laurus Europos festivaliuose: jo pilnametražis filmas „Euforija” pelnė Venecijos kino festivalio „Mažąjį auksinį liūtą”, dramaturgija buvo įvertinta   Aleksandro Volodino premija ir daugeliu kitų prestižinių apdovanojimų.

      Autorius teigia, kad yra du teatrų tipai: vienas skirtas žiūrovui linksminti, o kitas kalba apie salėje sėdinčius žmones. „Valentinų diena” – tai garsios ir kadaise daug šurmulio sukėlusio M. Roščin’o pjesės „Valentinas ir Valentina” perdirbinys. Pirmuoju atveju jaunuolių meilės istorija užsibaigia daugtaškiu, o I.Vyrypajev’as deda kabliataškį ir 2001 m. parašo istorijos tęsinį. Pasitelkęs šiuolaikinį požiūrį, dramaturgas polemizuoja su M. Roščin’u apie vieną iš stipriausių žmogaus dvasios poreikių – meilę.

        Spektaklis pasakoja apie kelią į kitą žmogų, apie krypties paieškas be žemėlapio, apie kelionę be atgalinio bilieto. Paradoksalu, bet siekdami užvaldyti kitą žmogų, niekada iki galo jo nepažinsime. „Valentinų dienoje” meilė įgyja religijos formą, jai tarnaujama ir per ją ieškoma savo egzistencijos pateisinimo. Vaizduojamoje visuomenėje vyrauja nusiteikimas, kad meilė trunka neilgai, jausmai ribojami galiojimo terminais ir tai tampa aksioma. O jeigu žmogus pamilsta kartą ir visam gyvenimui? Kokią vietą ir kokią svarbą teikiame meilei šiandien? Pats žodis „MEILĖ” negali išreikšti to jautriausio ir destruktyviausio jausmo esmės. Dievas suteikė vyrui ir moteriai geismą, kad jų sąjunga išsaugotų pasaulį. Spektaklis suponuoja kitą santykių foną: kai jie pamilo vienas kitą, tai prasidėjo karas, kuris tęsiasi jau šimtmečius. Ir viskas dėl tos vienintelės neišsipildžiusios galimybės. 

P.S. Spektaklis skiriamas žmonėms, PRIVERSTIEMS gyventi kartu.

Spektaklio  apdovanojimai:

 „Lietuvos teatrų pavasaris – Kaunas 2010″: Už režisūrinį debiutą Loreta Vaskova.

2010 m. Kultūros ministerijos Metų debiuto premija – režisierė Loreta Vaskova.

2011 m. „Auksinių scenos kryžių” nominacijos: Debiutas/jaunasis menininkas – Loreta Vaskova.