METAMORFOZĖ. Pagal Franzo Kafkos kūrybą, rež. Oliver FRLJIĆ

Rasa SAMUOLYTĖ, Rimantė VALIUKAITĖ, Gediminas RIMEIKA, Aistė ZABOTKAITĖ,Algirdas GRADAUSKAS, Kęstutis CICĖNAS, Marius REPŠYS, Rytis SALADŽIUS, Augustė ŠIMULYNAITĖ, Vaidilė JUOZAITYTĖ, Jūratė VILŪNAITĖ, Toma VAŠKEVIČIŪTĖ.

 

Galima nužudyti žmogų, bet negalima jo priversti būti kažkuo kitu. (Robert Antelme)

Kaip, kada ir kodėl nustojame į Kitą žvelgti kaip į žmogų? Pačioje Franzo Kafkos kūrybos šerdyje visuomet galima užčiuopti nagrinėjamas skirtingas nužmoginimo formas. Istorija apie vabzdžiu pavirtusį Gregorą Zamzą kelia klausimą apie tai, kokios yra mūsų atjautos kitam ribos: kaip vyksta tapatinimosi procesas, kaip yra konstruojamas Kitas, ar sugebame priimti Kitą kaip žmonijos dalį. Šiame spektaklyje bus siekiama nagrinėti sudėtingą dialektinį ryšį tarp dviejų skirtingų politinių (plačiąja prasme) mechanizmų: empatiško susitapatinimo iš vienos pusės, ir nužmoginimo iš kitos.

Kafkos kūriniuose esantis prasmių laukas be galo platus, nepasiduodantis paprastoms, vienareikšmėms interpretacijoms. Siekiant atverti skirtingus jų lygmenis, spektaklyje svarbiausia vis dėlto megzti dialogą su realybe, kurioje gyvename.

1914 m. liepos 28 d. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, ir vos po kelių dienų F. Kafka pradėjo rašyti bene garsiausią savo romaną „Procesas“ (kuris liko nebaigtas, ir publikuotas be rašytojo leidimo tik po jos mirties). Ir nors šie du įvykiai nėra susiję abipusio priežastingumo ryšiais, karo patirtis yra akivaizdi tiek šiame, tiek kituose rašytojo kūriniuose. Kafkos kūrybos tyrinėtojai teigia, kad „Procese“ jis numatė totalitarines ideologijas, kurios netrukus apraizgė Europą, o taip pat išpranašavo to karo prigimtį. Vasario 24 d. Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą, prabilta apie tai, kad šis karas pradės kitą Europos istorijos etapą, įves naują pasaulio tvarką. Taigi gali būti, kad ir mes, XXI a. 3-ojo dešimt. europiečiai, kaip ir Kafka, tapęs Pirmojo pasaulinio karo amžininku, išgyvensime lūžio epochą, po kurios pasaulyje įsivyraus nauja tvarka.

Francas Kafka (1883–1924) – žymus austrų prozininkas, rašęs vokiečių kalba. Jis laikomas vienu savičiausių ir įtakingiausių XX a. rašytojų, modernizmo pradininku, siurrealistų taip pat įvardinamas vienu iš pirmtakų. Gimė žydų šeimoje, studijavo chemiją ir germanistiką, vėliau pasirinko Teisės studija, , tuo ypač nudžiugindamas valdingą tėvą, jo literatūrinius užmojus laikiusį bergždžiais svaičiojimais. Beveik visą gyvenimą pradirbo Prahos darbininkų draudimo bendrovėje, laisvu nuo biurokratinio darbo, kurio nekentė, metu pasinerdamas į literatūros pasaulį. Nuolat jautė prieštaravimą tarp savo socialinio gyvenimo ir kūrybinio pašaukimo, labai dėl to kentėjo. Buvo itin griežtas savo kūrybai, nemaža dalis jo kūrinių išspausdinti be jo sutikimo tik po rašytojo mirties.

Būdama hermetiška ir daugiaprasmė, F. Kafkos proza teikia galimybių įvairiems aiškinimams, dažnai patiems prieštaringiausiems. Jo kūriniuose skleidžiasi keistas, sunkiai paaiškinamas, grėsmės ir baimės kupinas pasaulis, to pasaulio nestabilumas, vienatvė, nuovargis, baimė dėl ateities.

Oliveris Frljićius (g. 1976) – vienas ryškiausių Europos teatro kūrėjų, režisierius, aktorius, tekstų autorius, kritikų dažnai vadinamas „teatro provokatoriumi“. Scenoje jis paprastai kelia sudėtingus ir visuomenei nepatogius klausimus, aštriai pasisako socialinėmis temomis, kūryboje dažniausiai reaguoja į aktualias nūdienos problemas bei situacijas. Ne vienas jo spektaklis yra sukėlęs nemažą atgarsį visuomenėje, kaip antai kaimyninėje Lenkijoje ryškiu ir skandalingu įvykiu tapęs 2013 m. Krokuvos senajame teatre atšauktas jo spektaklis apie antisemitizmą Lenkijoje, arba 2017 m. Varšuvos Powszechny teatre pastatytas spektaklis „Prakeiksmas“. Režisierius yra kviečiamas kurti įvairiose scenose, taip pat reziduoja Berlyno Gorkio teatre.