LNDT | Eglė Švedkauskaitė. FOSSILIA , rež. Eglė ŠVEDKAUSKAITĖ

Režisierė — Eglė ŠVEDKAUSKAITĖ

Tekstų autoriai — Dalia GRINKEVIČIŪTĖ, Eglė ŠVEDKAUSKAITĖ, Rasa SAMUOLYTĖ, Darius GUMAUSKAS, Ugnė ŠIAUČIŪNAITĖ, Povilas JATKEVIČIUS, Vitalija MOCKEVIČIŪTĖ

Scenografė — Ona JUCIŪTĖ

Kostiumų dailininkė — Dovilė GUDAČIAUSKAITĖ

Kompozitorė — Agnė MATULEVIČIŪTĖ

Kriauklės instrumento autorė — Elena LAURINAVIČIŪTĖ

Šviesos dailininkas — Julius KURŠYS

Vaizdo projekcijų autorė — Ieva Kotryna SKI

Choreografė — Erika VIZBARAITĖ

Dramaturgijos mentorė — Anna SMOLAR

Prodiuseris — Vidas BIZUNEVIČIUS

Režisieriaus asistentė — Kotryna SIAURUSAITYTĖ

Įkvėpta Dalios Grinkevičiūtės kūrinio „Lietuviai prie Laptevų jūros“ 

Užsienyje kino meną studijuojantis Sūnus gauna užduotį sukurti dokumentinę apybraižą ir šiek tiek dvejodamas jos veikėjais pasirenka savo šeimą – Mamą, Tėvą ir Sesę. Grįžusio į gimtąjį Kauną jo laukia tikras lobis – Muziejaus darbuotoja pakviečia šeimą susipažinti su ką tik senelių namo sode atrastu Tėvo tetos prisiminimų apie Sibiro tremtį rankraščiu. Vaikinas pradeda pamažu tyrinėti ne tik penkiasdešimt metų po žeme išgulėjusį rankraštį, bet ir savo šeimos praeitį bei suvokti, kaip ji formuoja jo šeimos santykius dabartyje.

Nors E. Švedkauskaitė kuria fikcinę spektaklio veikėjų šeimą, remiasi ir tikrais faktais: 1991 m. Žaliakalnyje, Kaune, Perkūno al. 60 buvo atsitiktinai iškastas stiklainis, kuriame rasti paskiri lapeliai su Dalios Grinkevičiūtės prisiminimais apie Sibirą. Rankraštis laikytas prarastu, nes dar pati Grinkevičiūtė prieš keletą dešimtmečių bandė jo ieškoti, bet nerado. Dalios Grinkevičiūtės kūrinys yra ne tik vienas paveikiausių lietuvių literatūros kūrinių, mokyklinės programos dalis, bet taip pat yra išverstas į penkiolika kalbų. Tai įspūdingas meno kūrinys apie žmogiškumo išsaugojimą nežmogiškomis sąlygomis, pačios autorės žodžiais kalbant, „paminklas Šiaurės aukoms“.

„Pavadinau spektaklį Fossilia galvodama apie viską, kas kūrinio kontekste yra iškasama – tai ne tik stiklainis su rankraščiu, bet ir personažų jausmai bei mintys. Šiame spektaklyje siekiame pavaizduoti jauno žmogaus poreikį klausti tėvų apie šeimos istoriją, analizuoti vyresnės kartos patirtis. Sceninį veiksmą į priekį veda jaunas kūrėjas, atstovaujantis vadinamajai terapinei kartai, labai norinčiai išsikalbėti ir „išspręsti“ santykius, jausti saugumą, kurį suteikia žinojimas. Turbūt visai natūralu, kad mes, užaugę atviro dalinimosi, demokratinės santvarkos ir technologijų pasaulyje, klausinėjame, tačiau dažnai klausimai apie praeitį ir bandymas ją įvertinti perauga į konfrontaciją. Santykis su tėvais šiame spektaklyje labai svarbus, taip pat svarbu, jog tremtimi domisi jauni žmonės, kurie vertina šį įvykį ne kaip muziejaus eksponatą, o nori suprasti, kaip patys pasielgtų tokioje situacijoje, ar pajėgtų išgyventi“, – sako spektaklio režisierė ir dramaturgė Eglė Švedkauskaitė.

Spektaklį finansuoja Lietuvos Respublikos kultūros ministerija