Klaipėdos jaunimo teatras | Spektaklis-fantazija Žemaitėjė (rež. D. Rabašauskas)

Spektaklis-fantazija „Žemaitėjė”.

Kas geriausiai padeda perprasti etnokultūrinio regiono portretą? Gal istorinė ir dokumentinė medžiaga, gal mitai ir liaudies išmintis, o gal interneto forumų archyvai ir politinių partijų programiniai šūkiai? Spektaklio „Žemaitėjė” kūrybinė komanda visa tai apimantį meninį-istorinį tyrimą atliko tam, kad geriau suprastume, kas šiuolaikiniam Lietuvos gyventojui yra Žemaitija.

Kodėl ne koks kitas kraštas? Istorija rodo, kad būtent Žemaitija praeityje buvo autonomiškiausias regionas, turėjęs kunigaikštystės statusą. Mokslininkai tiria ir su kitais regionais lygina unikalų žemaičių paveldą, poetai eiliuoja žemaitiškai, tarmių metai skatina mus pažinti Lietuvių kalbą praturtinančius žemaičių šnektos lobynus, bet iki pat šių dienų yra žmonių, galvojančių, kad Žemaitijai derėtų pakartoti istoriją, atsiskirti ir tapti savarankiška valstybe… Žinoma, prieš tai žemaičiams reikėtų susitarti, kuri iš 4 regiono vėliavos versijų yra teisingiausia.

Atlikdami meninį tyrimą, spektaklio kūrėjai susidūrė su žemaičių liaudies meno meistrais ir folkloro puoselėtojais, kuriems sunku suprasti, kodėl šiuolaikinis vaikas nebenori groti birbyne. „Žemaitėjės“ autoriai siūlo mintį, jog tam, kad ką nors norėtume išsaugoti, tausoti ir perduoti ateities kartoms, pirmiausia turime suprasti, kur slypi tų tradicijų vertė. Tam, kad etnografinės dainos ir šokiai neliktų tik vienkartiniu, egzotišku pasirodymu Dainų šventėje, o taptų neatsiejama kasdienybės, tautinio tapatumo dalimi, turime rasti naują būdą kalbėti apie savo praeitį.

„Jaučiame, kad mūsų kartos požiūris į tradicijas ir etnografiją labai skiriasi nuo tėvų ir senelių kartos. Mums kyla abejonių, ar viską reikia saugoti ir branginti, mums norisi tradicinius elementus kaip nors pritaikyti šiuolaikiniame pasaulyje. To žemaitiško palikimo yra daug daugiau, nei tik kastinys ir unikali kalba, bet kiek jo pažįstame? Ar turėtume pasitenkinti tik tuo, kokį žemaičio portretą mums pristato „Dviračio žinios“?“, – klausia spektaklio bendraautorė Ieva Pakštytė.

Spektaklio-fantazijos dramaturginį pagrindą sustiprina Lietuvos istorikų, etnografų moksliniai tyrimai bei publikacijos apie Žemaitijos istoriją ir tradicijas, jų analizės gerokai praplečia mūsų žinias apie tai, kas yra Žemaitija. Tačiau ši istorinė informacija teatro scenoje įgaus mistiškas ir mitines formas, pereis per asmeninį jauno žmogaus patirčių filtrą. Fragmentiško, mozaikinio spektaklio kūrėjams svarbu ieškoti ir savojo santykio su vieta, kurioje gyvena – Žemaitija.

„Mano mama ir močiutė yra tikros žemaitės ir kalba žemaitiškai, bet pati užaugau ant rubežiaus – Šiauliuose, mano kasdienybėje žemaitiškos tradicijos nėra tokios gilios. Tuo tarpu Ieva užaugo Jonavoje, bet jau ilgą laiką gyvena Žemaitijoje. Mums įdomu ir svarbu analizuoti, kaip galėtume savo sąsajas su Žemaitija sustiprinti“, – svarsto spektaklio bendraautorė Rugilė Latvėnaitė.

Spektaklyje laukiami ne tik žemaičiai, bet ir aukštaičiai, suvalkiečiai, dzūkai ir mažlietuviai – aktualių klausimų ir netikėtų atradimų bus visiems.

Režisierius: Darius Rabašauskas

Aktoriai: Ieva Pakštytė ir Rugilė Latvėnaitė

Scenografė: Rūta Venskutė

Kompozitorius: Gytis Šimelionis

Šviesų dailininkas: Julius Kuršis