Arkadijaus Gotesmano solo koncertas PERCUSSION POSTCARDS
ATLIKĖJAS – Arkadijus Gotesmanas SCENOGRAFIJA – Linas Liandsbergis, Artūras Valiauga KONCERTO VEDĖJAS – Julius Grikevičius Sakykite, kokį atviruką šiuo metu norėtumėte gauti? O išsiųsti patys? Kurį iš jų dovanotumėte senam bičiuliui? Gegužės 17-ąją, kai miestiečių akis lepins pavasariniai vaizdai, premjeriniame koncerte “Ūkio banko teatro arenoje” bus pristatytas projektas “Percussion Postcards” – taip vadinasi naujausias autorinis perkusijos meistro Arkadijaus Gotesmano darbas. “Pagalvojau, kad būtų labai gražu gyvai skambančiai mušamųjų muzikai tapti vizualinių elementų dalimi. Juk tai būtų ne kas kita, o tikrų tikriausias perkusinis atvirukas. Be to, toks projektas būtų šis tas gaivaus ir netikėto, o tai mane įkvepia”, – apie savo naujausią idėją pasakoja Arkadijus. Soliniam savo koncertui A. Gotesmanas sukūrė 9 pjeses. Visas jas jis atliks mušamaisiais instrumentais, kuriuos gerbėjai įpratę matyti lyg antrąjį menininko “aš”. Jų melodijas lydės koncerto dailininkų, garsių menininkų ir, be abejonės, Arkadijaus bičiulių Lino Liandzbergio ir Artūro Valiaugos specialiai šiam projektui sukurti vizualiniai vaizdo elementai . Būtina paminėti, kad tai toli gražu nepirmas trijų draugų bendras darbas – prieš “Percussion Postcards” dar buvo kritikų ir gerbėjų išgirti muzikiniai spektakliai “Stotis № mieste”, Dievo žmogaus istorija”, “Soluojantys veidai”, dalyvaujant Šv. Kristoforo kameriniam orkestrui. Kai kurie muzikiniai atvirukai balandžio 3-osios koncerte gaus ir savas dedikacijas. Arkadijus mini tik keletą iš jų – Josifui Brodskiui, Mailsui Deivisui ar atviruką įsivaizduojamam baletui… Plačiau šnekėti būtina ir apie patį atvirukų autorių. Pasak kompozitoriaus Šarūno Nako, A. Gotesmanas nėra įprasto sukirpimo menininkas. Daug kas jį laiko tiesiog džiazmenu ir perkusijos virtuozu, tačiau tiksliai nusakyti, kuo jis užsiima – beveik neįmanoma. Pats Gotesmanas, regis, tuo rūpinasi mažiausiai, ir akivaizdu, kad tai veiksmo ir praktikos žmogus, galintis ir norintis išbandyti bet kokių formatų keliamus iššūkius – ne tik įvairialypiame muzikos pasaulyje, bet ir teatre bei literatūroje. Tai savybė, kategoriškai būtina geram džiazo muzikantui, kurio reakcija ir intuicija privalo neprarasti kontakto su esamu momentu, daug ką nuspėti ir išradingai papildyti. Pagrindiniai šio menininko bruožai – nepaprastas veiklos platumas ir sugebėjimas akimirksniu įsiklausyti į partnerių – kokie jie bebūtų – muzikavimą, kalbėjimą, rašymą ir objektų gamybą. Teatro terpėje, į kurią Gotesmanas žengia vis drąsiau, atsiskleidžia jo naujos ir tarsi dar neeksploatuotos galios, kurių muzikoje tiesiog nėra kaip realizuoti. Gotesmanas pasakoja istorijas, vedinas tos pačios užaštrintos nuojautos, su kokia jis muzikuoja džiazo scenoje. Artistas nesiekia sensacijų, jis, iš esmės, net nebando kažką įkūnyti ar sukurti sceninį įvaizdį. Jo tikslas kitoks: paprastos situacijos grožis, iš pabirų faktų sudėliota mozaika, kuri nelyg voratinklis nusidriekia virš mūsų likimų. Galima sakyti, kad tai savotiška kasdienybės paprastumo estetika, pateikta teatrinėmis ir koncertinėmis sąlygomis. Būdamas scenoje Gotesmanas pasakoja, nes tai jam įdomu ir be to jis negali. Kad tai paveiku, susimąstai gerokai vėliau, kai išeini po to seanso ir pasineri į visiškai kitą aplinką.
