„Abrozdėliai” ir “Gyvieji paveikslai”
Lapkričio 20 d. 17 val. Bažnytinio paveldo muziejuje atidaromos dvi parodos:
„Abrozdėliai. Iš kun. Mozės Mitkevičiaus rinkinio” ir Andriaus Kviliūno „Gyvieji paveikslai”
Spaudos konferencija vyks lapkričio 20 d. 12 val.
Religiniai paveikslėliai dar vadinami šventųjų paveikslėliais, o XIX a.-XX a. pr. neretai būdavo nusakomi skoliniu abrozdėliai. Tai spausdinti ar piešti krikščioniškos ikonografijos vaizdiniai, devocionalijos, priskiriami smulkiesiems spaudiniams arba mažajai grafikai. Įprastai toks atvaizdėlis saugomas maldaknygėje, todėl taip pat vadinamas maldyno paveikslėliu ir naudojamas kaip žymeklis, o kartu ir kaip maldaknygės puošmena, mobili iliustracija su trumpomis maldomis reverse. Esminė paveikslėlio paskirtis – tai asmeninė maldos preliudija. Stengtasi idėjiškai sieti paveikslėlio vaizdą ir, jei yra, tekstą, maldą. Ir nors dažniausiai paveikslėlis – masinės gamybos produktas, vis dėlto jis intymus, asmeniškas.
Neretai privatumo žyme paženklinta ir kita paveikslėlių funkcija – būti atminimu, kokio nors įvykio memorija. Nuo pat savo atsiradimo religiniai paveikslėliai buvo ir tebėra tam tikra bendravimo priemonė. Jie dovanoti įvairiomis dingstimis. Vieni seniausių, apie kuriuos tik turima žinių, yra XIV a. I pusėje vokiečių moterų vienuolių sukurti kūdikėlį Jėzų vaizduojantys paveikslėliai-naujametiniai sveikinimai. Emociškai paveikūs religiniai paveikslėliai visuotinai išpopuliarėjo XIX amžiuje, kai techninės galimybės leido masiškai gaminti palyginti nebrangius, puošnius, popieriaus ažūru ar reljefiniais ornamentais padabintus religinio-alegorinio turinio dailės kūrinius, reprodukuoti malonėmis garsėjančius atvaizdus.
Pristatomas kun. Mozės Mitkevičiaus religinių paveikslėlių rinkinys nėra pats gausiausias Lietuvoje. Tačiau gana solidus, o vyraujanti XIX a.-XX a. I p. svarbiausių Europos ir Lietuvos paveikslėlių leidėjų produkcija leidžia patirti pagrindines „abrozdėlių” tradicijos tendencijas – pamaldumo pobūdį, intencijas, ikonografinę panoramą, meninės išraiškos ir puošybos madas, įvairias gamybos technikas. Ir, žinoma, žmogišką šilumą. Paveikslėliuose galima rasti duomenų parapijų ir šeimų istorijoms, kunigų biografijoms. XX a. 4 deš. labai išpopuliarėjo paveikslėliai, vaizduojantys Motiną su vaikeliu, tiesiančiu ranką į už demarkacinės ribos (grandinės) kylančią Aušros Vartų Mariją. Šią prarasto Vilniaus ir vilties jį atgauti vaizdinę metaforą sukūrė dailininkas Vaclovas Kostiuška. Kiek būta tokios ikonografijos paveikslėlių laidų, dar nežinia, bet tikrai kelios pasirodė su tarpukariu pamėgta Maironio giesme Šv. Aušros Vartų Marijai.
Kaune 1934 m. liepos 1-ąją, paskutinę Pirmojo Lietuvos Eucharistinio kongreso dieną, arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas vadovavo Lietuvos pasiaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai apeigoms. Įvykio aktą pasirašė valstybės prezidentas Antanas Smetona, visi vyskupai, vyriausybės nariai ir daug kitų įtakingų asmenų. Šalies intronizacija vyko prie dailininko Paulio Wante’s paveikslo „Kristus karalius” kopijos. Abu šio įvykio dokumentai – raštas su vyriausybės bei dvasininkų parašais ir paveikslas – prieš porą metų buvo rasti Vilniaus katedroje ir dabar juos galima išvysti parodoje.
Kun. Mozė saugo nemažai Antrąjį pasaulinį karą menančių dokumentų – paveikslėlių su primicijų, parapijų lankymo memorijomis ar ranka įrašytais žodžiais, perteikiančiais karo išgyvenimus ir viltį. Tad ši paroda leidžia patirti, kad paveikslėliai – ne tik maldingumo srities objektas, jie – intymus tautos metraštis, atspindintis vieno ar kito laiko aktualijas. Iš pirmo žvilgsnio XXI a. žmogui tie paveikslėliai atrodo sentimentalūs ir naivūs, net kičiniai. Tačiau įsižiūrėjus, perskaičius juos lydinčias Biblijos citatas, maldas, ranka rašytus įrašus, plūsteli jau primiršto nuoširdumo banga, atnešanti meile grįsto tikėjimo pajautą.
Andriaus Kviliūno (g. 1972) „Gyvieji paveikslai” pristato penkis videodarbus. Menininkas videomeno galimybėmis susidomėjo studijuodamas tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Jau sukūręs pirmąsias instaliacijas „Tėkmės refleksija” (1997) ir „Klausykla” (1998) autorius buvo pripažintas. Andriaus Kviliūno ambicijos kurti „aukštos prabos” meną, pasitelkti įvairių medijų (dailės, literatūros, muzikos, tinklo meno, televizijos) kultūrinius kodus stebina dar ir dėl to, kad A. Kviliūnas, kitaip nei pasauliniai videomeno korifėjai, nedisponuoja prodiuserių, operatorių, apšvietėjų, videoinžinierių, montuotojų, garso režisierių komandomis. Priešingai – viską daro pats. Tai reikalauja iš autoriaus kone renesansinės asmenybės kvalifikacijų.
Menininkas prisipažįsta, kad pastaruoju metu jį ypač domina klausimas, kaip tapti šventuoju ir kaip įsitvirtinti į nematerialų žmonijos paveldą. Andrius Kviliūnas jau keleri metai tyrinėja savo globėjo šventojo Andriejaus, taip pat dykumos tėvų gyvenimus. Videomenininko vaizdų pasaulyje veikiantys personažai žiūrovą provokuoja prisiminti kitus ilgaamžės tapybos ir literatūros istorijos herojus: Caravaggio „Šv. Joną Krikštytoją”, „Šv. Matą”, „Šv. Paulių”, Artemisijos Gentileschi „Juditą”, Georges’o de la Touro „Šv. Sebastijoną”, Antuano Watteu „Gilles”. Kaip tikras baroko dailininkas dėl kūrinių įtaigos ir vieno ar kito šventosios istorijos epizodo sudabartinimo A. Kviliūnas pasitelkia autoportretą, draugų ir artimųjų figūras. Kitas dažnas videodarbų motyvas – atsirandančios ir vėl užgyjančios žaizdos, taip pat degančio ir negalinčio sudegti Mozės krūmo metafora. Šiais įvaizdžiais menininkas kalba apie žmogaus polinkį save neigti ir naikinti, o paskui bandyti prisikelti, sukurti ką nors pozityvaus, apvalančio, švento, siekiant pateisinti paklydimus.
Andriaus Kviliūno „Gyvieji paveikslai” – šiuolaikiniai šventųjų atvaizdai, vidinių žmogaus žaizdų motyvai ir šventumo ilgesys. Jie nepalieka mūsų abejingų, nes juose, kaip teigia dailės kritikai, „gerai įsižiūrėję, būtinai atpažįstame save”.
Paroda „Abrozdėliai. Iš kun. Mozės Mitkevičiaus rinkinio” veiks iki 2015 03 07
Andriaus Kviliūno „Gyvieji paveikslai” – iki 2015 01 03
Parodų rėmėjai: Vilniaus arkivyskupija ir Lietuvos kultūros taryba.
Informaciniai rėmėjai: Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, „Delfi”, „Bernardinai.lt”, „Clear Channel”, „Veidas”.
Daugiau informacijos: [email protected], 8 5 2627025, 2697800
