Pieno ūkiai Lietuvoje traukiasi, bet kai kas nespėja spausti sūrių
Mažėjančios pieno supirkimo kainos Lietuvoje beveik išguldė smulkiuosius pieno ūkius, tačiau tai dar nereiškia, kad verstis gyvulių auginimu ir pieno produktų gamyba Lietuvoje – neapsimoka. Rokiškio rajone įsikūrusiame Ilzenbergo dvare pieno produktų gamybos rodikliai stiebiasi aukštyn. Kodėl? „Galutinė gamyba ir sveikatai naudingų produktų poreikis – štai kas lemia paklausą“, – sako Jonas Dalis, ūkio valdytojas.
Rinkoje jau keletą metų mažėja pieno ūkių. Tą lėmė ilgą laiką vyravusios nepalankios pieno supirkimo kainos, todėl mažesnį galvijų kiekį turintys ūkininkai šiuos po truputį išpardavė. Gyvulių ilgainiui atsisakė ir po vieną karvę turintieji, nes nusipirkti pieno jiems tapo paprasčiau. Pieno ūkių mažėja ir dėl ūkininkų amžiaus – senyviems žmonėms sunkiau pasirūpinti gyvuliais.
Daugybė neturi galios
Lietuvos pieno ūkio dramos priežastys – tai, kad pieno gamyba ir perdirbimas sutelktas ne vienose rankose.
„Nors pieno gamintojų yra daug, ūkius gramzdina keli didieji perdirbėjai ir prekybos tinklai: jie diktuoja supirkimo kainas, o pavieniai ūkiai neturi reikalingo „svorio“. Rimtos atsvaros didiesiems pieno perdirbėjams kol kas nėra, bet gerų ženklų – vis daugiau“, – įsitikinęs J. Dalis.
Per pastaruosius kelerius metus šalyje geriau gyveno nebent daugiau nei 100 melžiamų karvių laikantys ūkininkai. Taip pat – ir nuo 2015 m. veikiantis Ilzenbergo dvaro pieno ūkis, kuriame pienas nėra perparduodamas supirkėjams, o produktai gaminami čia pat, dvare.
Uždara gamyba – savi iššūkiai
Ilzenbergo ūkyje ganomi 55 mėsiniai galvijai ir 64 karvės. Vidutiniai pieno primilžiai siekia per 3500 l per savaitę, apie 15 tonų per mėnesį. Iš šio kiekio pagaminama apie 1500 sūrių, 400 l jogurto, 400 l rūgpienio, 500 kg varškės ir kiti pieno produktai.
„Tokį ūkį išlaikyti nėra lengva – ypač sunku buvo šiais metais, kai Rokiškio rajonas dėl per didelio kritulių kiekio buvo paskelbtas stichinės nelaimės zona ir žuvo daug derliaus. Siekis pateikti vartotojui kokybišką, iš ekologiško pieno, gaminamą produkciją , yra neatsiejamas nuo sąmoningo suvokimo, kad augančią paklausą teks tenkinti plečiant švarių, bet mažesnio derlingumo pievų bei apdirbamų laukų plotus, kaip ir gaunant mažesnius pieno primilžius“, – pasakojo ūkio valdytojas.
„Ilzenbergo dvaro ir ūkio filosofija nuo pat pradžių paremta noru ne tik išgauti pieną, bet ir gaminti sveiką maistą. Mūsų dvaras žaliavų neparduoda, ir tai atitinka lietuviško dvaro sampratą: kas dvare užauginama, iš to ir pagaminami įvairūs maisto produktai“, – komentavo J. Dalis. Per pastaruosius metus populiariausių dvaro prekių viršūnėje atsidūrė pienas bei rūgpienis, sūriai, grietinė, jogurtas ir varškė. Pasak J. Dalio, už tokius produktus parduotuvėse ar internete mokama panašiai kaip už sertifikuotus ekologinius gaminius.
