Paroda „Vienas teatras – daug istorijų. 111 Vilniaus senojo teatro metų“
Paroda veiks: 2024 10 25 – 2025 06 30
Parodos atidarymas spalio 25 d. 17 val.
Vilniaus senasis teatras – Vilniuje seniausias iki šiol išlikęs teatro pastatas, galintis didžiuotis 110 metų perkopusia istorija. Architektų Vaclovo Michnevičiaus ir Aleksandro Parčevskio suprojektuotas ir vietos lenkų bendruomenės lėšomis pastatytas teatras dabartinėje J. Basanavičiaus gatvėje buvo atidarytas 1913 m. spalį.
Ši paroda – tai susitikimas su Senąjį teatrą kūrusiais ir kuriančiais mecenatais, architektais, režisieriais, aktoriais, operos ir baleto solistais, scenografais, scenos technikais, administratoriais ir daugeliu kitų, kurie paliko didesnį ar mažesnį pėdsaką teatro scenoje ir jos prieigose.
Keliasdešimt brėžinių, interjero detalių piešinių, fotografijų, scenografijos ir kostiumų eskizų tik pačiais bendriausiais bruožais atspindi turtingą teatro, kuris buvo svetingas daugeliui Vilniuje gyvenančių tautų, istoriją. Scenoje skambėjusios ir skambančios lenkų, lietuvių, rusų kalbos teatro žiūrovams leido susitikti su garsiais pasaulio dramaturgijos, operos ir baleto kūriniais, taip pat tapo jaunų, debiutuojančių dramaturgų, kompozitorių, režisierių, choreografų pirmųjų pasimatymų su teatro publika vieta.
Senojo teatro scenoje skambėjo skardus Elenos Čiudakovos balsas operoje „Traviata“, čia karjerą pradėjo solistas Virgilijus Noreika, gimė režisieriaus Henriko Vancevičiaus „Mažvydas“ bei legendinis Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Pirosmani, Pirosmani…“ etc.
Senojo teatro salė – reikšminga ir Lietuvos valstybės istorijai: čia 1917 m. rugsėjo 18–22 d. vyko Vilniaus (Lietuvių) konferencija, tiesusi kelią į Lietuvos nepriklausomybę.
Labai svarbus parodos eksponatas – pats pastatas: jo fojė su kabančiomis lempomis, suprojektuotomis pagal Šumsko dvaro interjero elementų pavyzdžius, koridoriai, drabužinės, laiptai, ložės ir balkonai su saikingais dekoro elementais, žiūrovų salė su virš jos švytinčiu, kas vakarą gęstančiu ir vėl įsižiebiančiu šviestuvu, apsuptu teatro kaukių.
Parodos lankytojus vestibiulyje pasitinka istorinių plakatų koliažas; didžiosios salės sienos kviečia keliauti teatro laiko juosta iki pat 2024-ųjų; antrojo aukšto erdvė atveria archyvinę medžiagą iš teatro gyvenimo; trečiame pasitinka kompozitorės Ritos Mačiliūnaitės sukurta instaliacija, kurioje prabyla teatro balsai, šnabždesiai, garsynas, prakalbinamas pats teatras.
Lakoniškas neorenesansinis teatro fasadas su gerokai vėliau jame radusiais vietą teatro mūzų vaizdiniais, greta teatro augantis Jono Basanavičiaus ąžuolas, pasodintas 2017 m. rugsėjo 19 d. minint Lietuvių konferencijos šimtmetį, bei žiūrovus pasitinkantis rožynas – tai irgi ekspozicijos dalis, XXI a. ženklai 110 metų perkopusio teatro istorijoje.
Organizatorius – Vilniaus senasis teatras
Kuratorius – Helmutas Šabasevičius
Architektė, grafinio dizaino autorė – Sigita Šimkūnaitė
Kompozitorė – Rita Mačiliūnaitė
Koordinatoriai: Lauryna Lopaitė, Oksana Denisenko, Matas Makauskas, Laima Nerkevičienė
Parodos partneriai: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Teatro informacijos centras
Eksponatus ir fotografinę medžiagą parodai skaitmenino ir skolino: Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Lietuvos mokslo akademijos Vrublevskių biblioteka, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, Lietuvos valstybės istorijos archyvas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Vilniaus regioninis valstybės archyvas, www.teatroteka.lt
