“Meilė, džiazas ir velnias”, rež. A. Vidžiūnas

„Meilė, džiazas ir velnias” – viena geriausių Juozo Grušo pjesių jaunimui, jau virtusi lietuvių dramaturgijos auksine klasika.

            Karas Vietname, Vudstokas, studentų demonstracijos Paryžiuje ir Niujorke, Prahos pavasaris, seksualinė revoliucija. Šiame apokaliptiniame laike ir gimė šis J. Grušo kūrinys.

            Keturi jauni pabėgėliai ir benamiai Andrius, Julius, Lukas ir Beatričė sukuria savo džiazinę grupuotę. Jie kuria savo protesto ir iššūkio moralę: nieko nėra ten ir nebus nieko rytoj…viską noriu pasiimti dabar ir viską grynais…

Kol nepasirodo Beatričė – naujoviškas velnias, verčiąs gerbti dorą ir nekaltybę.

            Trys vaikinai, kiekvienas savaip, yra veikiami Beatričės moteriško žavesio ir paeiliui išpažįsta savo jausmus jai. Beatričės tyrumas dirginančiai veikia jų vaizduotę ir veda iki pražūtingų poelgių.

            Žmogiškumo ir žvėriškumo grumtynės įsiliepsnoja šiame aistrų sukūryje kaip lemtingas mirties šokis. Realybė čia tarytum pati sapnuoja save. Sveikieji tampa bepročiais, bepročiai -sveikaisiais, melas- tiesa, meilė -fiziologine sueitimi, vynas- krauju.

Meilės ir neapykantos, prievartos ir pacifizmo, gėrio ir blogio audros drasko šiuos jaunų žmonių sielas ir kūnus.

Lyg ir norėtum tarti biblijos skelbiamus žodžius:

„Atleiskite jiems, nes jie nežino ką daro”

Tačiau po Luko klausimo:

            -AR MUS SUŠAUDYS?

Ir Andriaus pribloškiančiai šiurkščiai ramiai ištartų žodžių:

            -UŽ KĄ?

LŪPAS, PROTĄ IR ŠIRDĮ SURAKINA TYLA…

Trukmė 2.10 val.