AUSTERLICAS. Rež. Krystian Lupa

Pagal W. G. Sebaldo knygą.

Režisierius, inscenizacijos autorius, scenografas: Krystian Lupa
Kostiumų dailininkas: Piotr Skiba
Videoprojekcijų autorius: Mikas Žukauskas
Kompozitorius: Arturas Bumšteinas
Spektaklyje naudojami Rūtos Jonynaitės iš vokiečių kalbos versti W. G. Sebaldo knygos „Austerlicas“ tekstai.
Režisieriaus asistentai: Tauras Čižas, Maksym Teteruk
Vaidina: Sergejus Ivanovas, Valentinas Masalskis, Viktorija Kuodytė, Jovita Jankelaitytė, Matas Dirginčius, Danutė Kuodytė, Girius Liuga

Jaunimo teatro spektaklis „Austerlicas“ – tai antrasis lenkų teatro vizionieriaus Krystiano Lupos pastatymas Lietuvoje (po Lietuvos nacionaliniame dramos teatre sukurto spektaklio „Didvyrių aikštė“), pelnęs net tris prestižinių „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimus, reprezentavęs mūsų šalies teatrinę kultūrą ne viename svarbiame tarptautiniame teatro festivalyje.

2001-aisiais, po „Austerlico” pasirodymo, Sebaldas buvo nominuotas Nobelio literatūros premijai. Deja, tais pačiais metais rašytojas netikėtai mirė. „Austerlicas“ buvo išverstas į daugybę pasaulio kalbų ir tapo šiuolaikinės literatūros klasika. Į lietuvių kalbą „Austerlicą” išvertė Rūta Jonynaitė, knygą išleido „Baltos lankos”.

„Austerlico” įvykiai apima šešis dešimtmečius, nuo 1939-ųjų iki amžiaus pabaigos. Veiksmas vyksta Antverpene, Velse, Oksforde, Londone, Paryžiuje, Prahoje, Terezyne, Marienbade… Istoriniai įvykiai yra pasibaigę iki pasakojimo pradžios. Sebaldas aprašo beveik tris paskutinius XX a. dešimtmečius skirtinguose Europos miestuose vykusius atsitiktinius susitikimus tarp pasakotojo ir vienišo klajūno Austerlico. Iki tapdamas suaugusiu, Austerlicas nežinojo nei savo tikrojo vardo ir kilmės, nei kas jo tikrieji tėvai. Penkiametį berniuką Austerlicą jo motina gyvybės traukiniu iš Prahos išsiuntė į Londoną prieš pat deportaciją į Terezyno koncentracijos stovyklą. Tėvas dingo be žinios. Austerlicas kitu vardu buvo įsūnytas ir augo Velse, mokėsi Oksforde, po studijų apsigyveno Londone ir užsiėmė XX a. architektūros tyrinėjimais. Gyveno be atminties, kol Liverpulio stotyje, į kurią kadaise buvo atvežtas gyvybės traukiniu, jį užklupo prisiminimo smūgis. Tada leidosi į savo vaikystės namų ir tėvų paieškas. Tačiau grįžimas į namus Prahoje tik dar labiau sustiprino Austerlico atskirties jausmą, ir vien tėvų pėdsakų paieška suteikia jo gyvenimui prasmę…

Aš visada maniau, kad visų svarbiausia yra rašyti apie mažumų persekiojimo ir juodinimo istoriją, gerai įvykdytas pastangas sunaikinti ištisas tautas. Ir įgyvendindamas šias idėjas suvokiau, kad to neįmanoma padaryti; rašyti apie koncentracijos stovyklas, mano nuomone, praktiškai yra neįmanoma. Taigi, reikia rasti būdų įtikinti skaitytoją, kad tai turi mintyse, bet apie tai tiesiogiai nekalbi kiekviename puslapyje. Todėl didžiausio siaubo scenų niekada neaprašinėju. Mes visi matėme jų vaizdus, todėl, manau, pakanka priminti apie juos žmonėms, nes šie vaizdai nustelbia mūsų galimybes juos blaiviai suvokti, reflektuoti. Ir paralyžiuoja mūsų moralines galias. Vienintelis, mano manymu, tinkamas būdas kalbėti apie šiuos dalykus yra netiesiogiai, asociatyviai, išvengiant akistatos. Ši Sebaldo mintis perteikia jo esminę kūrybinę nuostatą.

„New Yorker“ apžvalgininkas Markas O’Connell’is yra taikliai pastebėjęs, kad Sebaldo kūryba – ne apie tai, kaip reikėtų suprasti Holokaustą, bet ji skatina mus susimąstyti, kodėl mes negalime suprasti Holokausto“. Ir tuo ji iš esmės skiriasi nuo daugumos šia tema bandančių kalbėti šiuolaikinių menininkų.

Sekdamas Sebaldu režisierius Krystianas Lupa taip nusako savo spektaklio išeities tašką: Norėdamas kalbėti sau esmine tema, turiu sunaikinti savyje žmogų, kuriuo esu normaliame gyvenime. Ir pagimdyti kitą žmogų, kurio užuomazgas jaučiu savyje, – Austerlicą. Tampu valkata, pamišėliu… Turiu nukeliauti į niekur ir, klajodamas savo vidinio geto ribomis, patirti visišką nuopuolį, kad prisiliesčiau prie to, apie ką neįmanoma kalbėti normalia kalba. Be Austerlico aš, kaip žmogus ir kūrėjas, negaliu subręsti, tapti savimi. Šitaip gimsta Austerlico biografija iš mano, kaip rašytojo, biografijos. Ji yra užrakinta ir ją turiu atverti, nes tik taip galiu suvokti, kas aš esu. Austerlicas – tai aš ties proto riba. Ir tai – aš, vokietis, kaip žydas.

Kalba spektaklyje „Austerlicas“ vaidinantys aktoriai:

Valentinas Maslaskis (Autorius Sebaldas)
„Austerlicas“ man patinka tuo, kad yra lyg labai lėtai tekantis, gilus kanalas, kuriame nuskendę daug įvairiausių daiktų. Kai kurie jie apaugę kriauklėmis, ir net jeigu ištrauktum iš to kanalo, kur iš lėto teka vanduo, gal net neatpažintum, koks daiktas yra po kriauklėmis. Paskui tik iš kai kurių formų pradedi suprasti…
Sebaldas nekalba tiesiogiai apie Holokausto tragediją, bet žvelgia, kaip ji paveikė žmones, kurie gimė žymiai vėliau. Kaip paveikta karta neranda savęs ir negali būti produktyvi, negali atsiduoti nei gyvenimui, nei kūrybai, kol neranda savęs. „Kas aš toks esu?“ – tokia paties Sebaldo, kaip vokiečio, milžiniška problema.

Sergejus Ivanovas (Austerlicas)
Darbas su Krystianu Lupa – su niekuo nepalyginama patirtis. Lietuvių režisierių mokyklos tos pačios, persipynusios. Viskas susiję, gali tai atrasti dirbdamas su vienu, su kitu. O Krystianas Lupa yra… turbūt unikalus pasaulyje. Jo stilistika, būdas priartėti prie darbo – man nepažinta žemė. Iš vienos pusės, didelis džiaugsmas, kad galiu tai patirti, iš kitos, gaila, kad dar nepažįstu. Reikia daug laiko perprasti…
Skaitant „Austerlicą“, man jis pasirodė nesceniškas, bet buvau matęs porą Lupos darbų ir supratau, kad tai jo medžiaga. Kuo ji nesceniškesnė, tuo labiau jam patinka. Aktoriams tai turbūt kančia, jiems daug smagiau, kai yra aišku lyg stalo tenise, kai dialogas, užduotys ir siekiamybės aiškūs o mūsų darbe – tikros žmogaus pasąmonės klajonės ir visa tai rasti, pajausti yra be galo, pragariškai sunku, bet ir labai įdomu.

Viktorija Kuodytė (Mari de Vernėj)
Mari de Vernėj yra iš Austerlico gyvenimo, kai jis buvo maždaug keturiasdešimties. Ji turbūt pirma ir vienintelė, vadinkim, romantinė jo meilė, gal galėjusi tapti jo gyvenimo dalimi, bet santykiai neišsiplėtojo taip, kaip siekė Mari de Vernėj. Ji žino, kad yra uždavinys, kurį ji nori įminti: jeigu pavyks ištraukti šį žmogų iš paties savęs, ji bus laiminga, ir jis bus… Tuo tarpu Austerlicas galvoja, kad pasilikęs su šia moterimi neįvykdytų pagrindinio savo gyvenimo uždavinio, – atrasti save: kas jis toks yra? Šis spektaklis nepaprastai muzikalus – tiesiog ne kaip dramos, o kaip muzikos kūrinys… Režisierius išsakė mintį, kad yra nesuvaidinamų dalykų ir ragino to nebijoti. Taip yra kalbant apie Holokaustą, nesuvokiamą žiaurumą, žydų likimus. Mes, dvidešimt pirmojo amžiaus žmonės, neturime tos patirties. Mes negalime to suvaidinti, perteikti. Mes patys net negalime atjausti jų, tik turime per kažką kita pasakoti.

Premjera: 2020 m. rugsėjo 23 d.

1