Ingmar Bergman ”Rudens sonata”
Ingmar Bergman „Rudens sonata“
Spektaklio pagal Ingmaro Bergmano „Rudens sonatą“ kūrybinė grupė nagrinėja sudėtingus žmonių santykius. Kiekvienas personažas yra patyręs savotiškų gyvenimo traumų, kurios neleidžia judėti pirmyn.
Tai dar vienas Vytauto Rumšo ir jo bendraminčių – didelę scenos patirtį turinčių aktorių Dalios Storyk, Adrijos Čepaitės, Sauliaus Balandžio, pianistės Monikos Palšauskaitės spektaklis pagal Ingmaro Bergmano kūrybą. Šis pastatymas – trečioji spektaklių trilogijos dalis: pirmosios dvi dalys „Intymūs pokalbiai“ ir „Scenos iš vedybinio gyvenimo“ pastatytos Nacionaliniame dramos teatre.
Spektaklis „Rudens sonata“ nukelia žiūrovą į sudėtingą motinos ir dukros susitikimą po daugelio metų, jų išgyvenimų pasaulį, senas nuoskaudas, neišsakytas mintis, emocijas. Čia meilė ir švelnumas susipina su skausmu ir išdavyste.
Šis spektaklis tai taip pat ir vyro bei žmonos istorija, kelianti daugelį klausimų: kas aš esu, ko siekiu, ką duodu kitam.
Pagrindinių spektaklio herojų lūpomis nuskamba žodžiai, atspindintys spektaklio esmę:
Eva (Adrija Čepaitė):
„Reikia išmokti gyventi, aš to mokausi kiekvieną dieną. Didžiausia kliūtis yra ta, kad aš nežinau, kas esu, vaikštau apgraibom, tarsi akla. Jei atsirastų žmogus, kuris pamiltų mane tokią, kokia esu, galbūt išdrįsčiau įsižiūrėt į save.“
Viktoras (Saulius Balandis):
„Norėčiau jai pasakyti, kad tas žmogus šalia, kad myliu, dievinu ją be jokių išlygų. Aš bandau surasti tokius žodžius, kuriais ji patikėtų, bet nesurandu, negaliu jų surasti“.
“Būti suaugusiu reiškia mokėti valdyti savo svajones ir viltis ir jau nieko nebelaukti.
Ir nustoti stebėtis”.
Šarlotė (Dalia Storyk) :
“Aš beveik neatsimenu savo vaikystės ir visai neprisimenu, jog tėvai būtų mane apkabinę ir pabučiavę. Aš nieko nenutuokiau nei apie meilę, nei kas yra švelnumas, glamonė, artumas. Dabar kartais galvoju, ar apskritai aš iš tikrųjų gyvenau…”
Visą spektaklį apibendrina pjesės autoriaus išmintis:
“Vis dėlto egzistuoja savotiška malonė. Tai nepaprasta galimybė rūpintis vieni kitais, padėti vienas kitam, parodyti švelnumą.”
Po spektaklio premjeros, teatrologė Daiva Šabasevičienė rašė:
“Šeimyninė drama, kurios intensyvumas sukoncentruotas į žmogaus psichologiją, – visa tai, kas įdomiausia žmoguje, šiame spektaklyje labai atidžiai išanalizuojama.”
„Rudens sonata“ perskaityta kaip poetinis posmas žvarbų žiemos vakarą. XX amžiaus devintajame dešimtmetyje, kai Jaunimo teatre kūrė šviesaus atminimo Eimuntas Nekrošius, būtent prieš pat Naujuosius metus įvykdavo nelengvo turinio premjeros. Šįkart, išėjus iš Nekrošiaus įkurtų namų, šie prisiminimai atgijo. Teatre daug kas pasikeitė, bet kūrėjai rado būdą ir jėgų sugrąžinti tai, kas, rodos, jau buvo prarasta.”
1
