Operos primadona Irena Milkevičiūtė savo jubiliejų švenčia Vilniaus kongresų rūmų scenoje
Balandžio 14 d. visų operos gerbėjų laukia ypatingas vakaras – Vilniaus kongresų rūmų scenoje operos primadona Irena Milkevičiūtė švęs savo jubiliejų. Žinoma, ne viena – kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojamu maestro Gintaro Rinkevičiaus, ir buvusiais savo studentais – dabar jau žymiais Lietuvos operos solistais. „I. Milkevičiūtės karjera – tai ištisi dešimtmečiai Lietuvos operos istorijos“, – yra rašiusi muzikologė Jūratė Katinaitė. Ir iš tiesų – muzikos mylėtojai be sodraus ir šilto I. Milkevičiūtės balso Lietuvos operos tiesiog neįsivaizduoja. Išvakarėse vienos mylimiausių Lietuvos operos solisčių šventinį koncertą galės išgirsti ir Kauno valstybinės filharmonijos lankytojai.
Ne atsitiktinumas, kad garsi solistė savo gimimo dieną sutiks kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru – ji dainavo pirmajame Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncerte 1989 m. sausio 30 d., jau tradicija tapo kartu švęsti ir jubiliejus. „Aš tikrai labai dėkinga maestro G. Rinkevičiui ir Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrus, kad pakvietė mane padainuoti kartu. Tai labai šiltas orkestras, dainuodama nuolat jaučiu žmonių nuoširdumą ir profesionalumą“, – džiaugėsi I. Milkevičiūtė. Šį kartą garsios operos solistės jubiliejiniame koncerte pasirodys ir žymiausi Lietuvos operos solistai, buvę I. Milkevičiūtės studentai – Asmik Grigorian, Joana Gedmintaitė, Sandra Janušaitė, Simona Liamo, Vaidas Vyšniauskas bei Vytautas Juozapaitis.
Prisiminusi savo kelią į operos Olimpą, solistė juokauja, kad dainuoti ji pradėjusi nuo kūdikystės. Gimusi muzikalioje šeimoje, I. Milkevičiūtė nuolat buvo apsupta muzikos – nors atlikėjos tėvai ir nebuvo profesionalai, namuose buvo grojama mandolina, akordeonu, smuiku, o dainininkės močiutės liaudies dainų įrašai ir šiandien yra saugomi muzikos fonduose.
Kelią į profesionaliąją sceną I. Milkevičiūtė pradėjo sulaukus 14-os, tačiau ne taip, kaip to būtų galima tikėtis –muzikali mergaitė pirmiausiai įstojo mokytis groti kanklėmis. „Nežinojau, kas tai per instrumentas, bet į kitą specialybę turbūt ir negalėjo tuo metu priimti – buvau iš kaimo, be muzikinio išsilavinimo, – šypsojosi garsi solistė. – Aš įsivaizdavau, kad grosiu ir dainuosiu, bet taip nebuvo – buvo kanklytės ir dirigavimas – mūsų antra specialybė“, – pasakojo I. Milkevičiūtė.
Pabaigusi muzikos technikumą būsima operos solistė įstojo į Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kur pas prof. Praną Stepulį toliau tęsė kanklių studijas, o pas Joną Švedą mokėsi dirigavimo. „Kai buvau trečiame kurse, aš jau turėjau šeimą ir laukiausi vaikelio. Tuomet norėjau mesti mokslus – sakiau, būsiu gera mama. Bet J. Švedas mane nuo tokio žingsnio sulaikė, sakė: „Vaikeli, nedaryk tokios klaidos, pasiimk atostogas ir tęsk“. Pasiėmiau atostogas, pagimdžiau vaikelį ir paskui, po metų laiko, galvoju: o, Dieve, kaip noriu greičiau grįžti mokytis!“, – lemtingą sprendimą prisiminė I. Milkevičiūtė.
Gabios studentės gyvenimas nelepino: „Tuo metu šeima gyveno už Kauno, dirbau Kaišiadorių muzikos mokykloje, o mokiausi Vilniuje“, – prisiminusi nelengvus laikus šypsojosi solistė. Vis dėlto meilės dainavimui niekas neužgesino. Gavusi darbą ir nepilnai baigusi aukštąjį, jau vaiką sūpuojanti I. Milkevičiūtė savarankiškai pasiruošė egzaminams ir tuometinėje konservatorijoje įstojo į antrą dainavimo kursą pas maestro Zenoną Paulauską. Toliau viskas klojosi žaibiškai: „Aš labai per trumpą laiką baigiau dainavimą – dar būdama ketvirtame kurse tarptautiniame vokalistų konkurse laimėjau III vietą. Mano diplominis darbas buvo „Traviata“, po kurio mane priėmė į Operos ir baleto teatrą. Tais pačiais metais laimėjau ir M. Glinkos konkursą – po šio laimėjimo man atsidarė keliai visoje Sovietų Sąjungoje“, – apie kelią į didžiąją sceną pasakojo I. Milkevičiūtė.
Unikalaus balso solistei vėrėsi garsiausių operos teatrų durys ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir už jos ribų. „Po P. Čaikovskio konkurso turėjau pasirinkimą: mane kvietė dirbti Maskvos Didžiajame teatre, nes tuo metu Galina Višnevskaja (legendinė Rusijos operos solistė – red. past.) buvo išvykusi į užsienį, ir buvo ieškoma, kuo ją pakeisti „Traviatos“ spektakliuose. Mano balsas jiems labai tiko, tad man siūlė ir butą, ir darbą tenai. Kitas pasirinkimas buvo be konkurso laimėta stažuotė Milano „La Scala“ operos teatre. Aš pasirinkau „La Scala““, – prisiminimais dalijosi I. Milkevičiūtė.
Garsiausiose Milano „La Scala“ ir Niujorko „Metropoliteno“ operos teatrų scenose dainavusi ir tarptautinio pripažinimo sulaukusi solistė sako, kad kiekvienas vaidmuo jai yra brangus. „Žinoma, yra tokių mano spektaklių, kurie atnešė išskirtinį publikos pripažinimą. Iš tokių išskirčiau G. Verdi „Nabuką“, „Aidą“, V. Bellini „Normą“, ypač artima mano mylimo G. Puccini opera „Madam Butterfly“, kadangi su ja laimėjau konkursą Tokijuje. Įsiminė ir G. Verdi „Traviata“ – tai buvo pirmasis mano spektaklis, ir G. Puccini „Turandot“ – vienas iš paskutiniųjų mano darbų. Tai viena dramatiškiausių soprano partijų – labai gaila, kad tą spektaklį labai greitai nuėmė“, – ryškiausius karjeros vaidmenis vardino I. Milkevičiūtė.
Ar atsigręžusi atgal operos primadona kažką keistų? „Dabar būčiau ryžtingesnė. Kartais man sakydavo, kad esu labai neaktyvi, – prisipažįsta kuklumu ir paprastumu garsėjanti solistė. – Pavyzdžiui, kai stažavausi „La Scaloje“, manęs paklausė, ar nedainuoju Miuzetės G. Puccini „Bohemoje“, o aš tuo metu ten ruošiau Mimi. Ne, sakau, aš Mimi ruošiu, nemoku Miuzetės. Tačiau vėliau supratau, kad visada reikia sakyti „taip“ – juk galėjau greitai išmokti, ir būtų atsidaręs kelias tenai“, – prisiminė I. Milkevičiūtė.
Jubiliejų švenčianti garsi operos solistė mano, kad didžiausia laimė kiekvienam žmogui pakliūti ten, kur jis sugeba ir trokšta. „Tada tai, ką tu darai, atneša sėkmę, – įsitikinusi I. Milkevičiūtė. – Kai tu jauti, kad esi reikalingas, kad gali, kai esi kviečiamas ir mylimas – tai turbūt ir yra didžiausias džiaugsmas. Šalia savo karjeros užauginau du vaikus, dukra (operos solistė Asmik Grigorian – red. past.) tęsia mano kelią – tad ko gi daugiau norėti. Kiekvieną rytą meldžiuosi, kad vaikams, anūkams būtų viskas gerai. Nes mūsų gyvenimas yra toks, kad nežinai, kas bus rytoj ar poryt“, – sakė I. Milkevičiūtė.
Irenos Milkevičiūtės jubiliejinis vakaras su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru ir žymiausiais Lietuvos operos solistais įvyks balandžio 13 d. 18 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje ir balandžio 14 d. 19 val. Vilniaus kongresų rūmuose. Bilietai parduodami „Tiketoje“, Vilniaus kongresų rūmų ir Kauno valstybinės filharmonijos kasose.
