„Džiaugsmo kelias“ – pasivaikšiojimas Kaune

Mūsų rekomenduojamas „Džiaugsmo kelias“ – ne šiaip pasivaikščiojimas miesto gatvėmis, bet netikėtas ir kartu džiaugsmingas būdas pamatyti kitokį Kauną, išgirsti ypatingą jo pasakojamą istoriją.

Maršrutą sudaro penkios žymios Kauno vietos:

ALEKSOTO PANORAMA, arba 300 laiptukų džiaugsmo link
Galime drąsiai sakyti, kad iš čia atsiveria gražiausia Kauno panorama. Senovėje dabartinis Aleksoto kalnas buvo meilės deivės Mildos, vadintos Aleksota, karalija. Į šį kalną iš visos Lietuvos rinkdavosi mergaitės, kurios atnešdavo Mildai aukas, degindavo jai smilkalus iš gintaro ir mėtydavo jos garbei į Nemuną gyvų gėlių vainikus. Čia atvažiuoti galima ne tik automobiliu – turime puikų 1935 m. statytą funikulierių, kuriuo užsikelti – tikra egzotika. Taip pat siūlomas sveikesnis ir statesnis kelias: suskaičiuok laiptukus (sako, kad jų – apie 300, bet tikrąjį skaičių sužinoti paliekame tau) ir užlipęs į viršų pasigėrėk nuostabiais Kauno vaizdais. Po to džiaugsmingai atlik pirmąją užduotį – meilės deivės garbei apsisuk ratu, mintyse tardamas (-a) mylimosios (-ojo) vardą. Juk meilė – tai viskas, ko mums visiems reikia!

VYTAUTO DIDŽIOJO TILTAS – ilgiausias pasaulio tiltas XIX a.–XX a. pradžioje šis medinis pontoninis tiltas per Nemuną buvo „ilgiausias“ pasaulyje. Taip jį praminė vietos gyventojai, nes norint juo pereiti iš vieno Nemuno kranto į kitą prireikdavo net 13 dienų. Ne, ne, Nemunas nebuvo taip stipriai patvinęs, tiesiog vienoje tilto pusėje stūksojo Prūsijos teritorijoje atsidūręs Aleksotas, o kitoje – tuo metu Rusijai priklausęs Kaunas. Ir juos skyrė ne tik šis tiltas – dėl kalendorių skirtumo iš Kauno išėjęs rugsėjo pabaigoje Aleksotą pasiekdavai jau spalį. Nuo 1915 m. visoje Lietuvoje buvo įvestas vienas – Grigaliaus kalendorius ir nuo tada šis tiltas labai „sutrumpėjo“. Vis dėlto siūlome jį pereiti ir… mainais gauti svajonės išsipildymą. Trumpa instrukcija: perėjęs tiltą, sugalvok norą ir paaukok Nemunui monetą – po 13 mėnesių tavo troškimas išsipildys. Nuo šiandien 13 – džiaugsmingas skaičius!

ŽIBALINĖ – istorijomis apipintas namelis. Dažnas praeivis, žingsniuodamas M. Valančiaus gatve ir pastebėjęs nedidelį apvalų namelį, susimąsto, iš kur šis į grybą panašus statinys išdygo ir kokia jo paskirtis. Kalėdų laikotarpiu mažasis namelis tampa išskirtinių šios gatvės dekoracijų dalimi. Kauniečiai atsimena, kad po Nepriklausomybės atkūrimo jame būta meno galerijos. Žurnalistai dėl niekam nežinomų priežasčių pavadino jį „Budelio“ nameliu – galbūt dėl tokios neįprastos jo išvaizdos. Na, o iš tiesų šis paslaptingas statinys M. Valančiaus gatvėje, kur tuo metu veikė tikrų tikriausias žuvų turgus, išdygo XIX a. pab.–XX a. pr. ir buvo skirtas žibalui pardavinėti. Sakoma, kad tai buvusi vienintelė žibalinė visame senamiestyje, tad žmonių iki šiol, net ir po šimtmečio, gerai žinoma. Tuomet žibalą naudojo žibalinėms lempoms pildyti, kad tamsiais ir ilgais žiemos vakarais namuose būtų šviesu ir šilta. Užduotis tau: nusišypsok – šypsena šildo ir šviečia iš tolo! Be to, ji nieko nieko nekainuoja, bet viską perka.

A. PERKOVSKIO KAVINĖ – cukrainė ir šokolado bei pyragaičių dirbtuvės. Ar galite įsivaizduoti, kad 1915 m. vasarą šiame pastate įsikūrusi kavinė buvo vienintelė, veikusi visame Kaune, ir kad joje okupuoto miesto gyventojai rinkdavosi sužinoti paskutinių naujienų? Toji kavinė – 1896 m. bajoro Aleksandro Perkovskio įkurta Cukrainė ir šokolado bei pyragaičių dirbtuvė. Dirbtuvė buvusi rūsyje, o pirmajame aukšte – pailga, kukli, bet stilinga cukrainės salė ir biliardo patalpa. Šiame pastate saldumynais kvepėjo net 38 metus, kol A. Perkovskio kavinė persikėlė į kitas patalpas. Susikaupk, užsimerk ir pabandyk uosle pagauti tą nepaprastą kvapą – jis tikrai dar sklando ore! Džiaugsmo akimirką garantuojame.

KAUKO LAIPTAI – Kauko alėja, arba Kauno tarpukario perlas. Ši nepaprasta vieta mena trijų dalių baseiną, fontaną, galintį pakilti net iki 6 m. aukščio, auksines žuveles, lelijas ir, lyg to būtų maža – Kauno ponias su vientisais maudymosi kostiumėliais ir skrybėlėmis nuo saulės, tyliai besišnekučiuojančias ir besijuokiančias saulės atokaitoje ar vėsiame baseino vandenyje… Pagrindinis Kauko alėjos akcentas – 1936 m. pavasarį pradėti ir rudenį baigti statyti laiptai, kurie sujungė du miesto rajonus – Žaliakalnį su Naujamiesčiu. Kauko laiptai, apsodinti patvariaisiais ligustrais ir svyruokliais uosiais – vienas gražiausių architektūrinių sumanymų, išsiskiriantis darnia vandens, granito ir augmenijos jungtimi. Tai buvo tikra ramybės ir poilzio oazė viduryje didelio miesto, su nostalgija prisimenama senųjų Kauno gyventojų… Laiptų vardas siejamas su Kauko upeliu, tekėjusiu nuo Žaliakalnio šlaito į dabartinę Nepriklausomybės aikštę, kur tyvuliavo nedidelis Kauko ežerėlis. Yra ir kita versija – čia esą karaliaująs Kaukas, tikras lietuviškų mitų herojus, toks nedidelis vyrukas, mėgstantis smaližiauti, ir, pasak legendų, nešantis turtus, derlių ir vaisingumą. Tau liko paskutinis žingsnis džiaugsmo link… atsisėsk, pailsėk ir pabandyk pamatyti tai, ko plika akimi nematyti – galbūt netikėtai prieš tave sušmėžuos pats Kaukas, o gal iškils gražiųjų Kauno ponių vizija… Bet kokiu atveju, kaip reikiant atsipūtęs, tikrai pajusi aplinkui besisukinėjantį džiaugsmą.