Kviečiame keliauti įspūdingomis Padusio kalvomis, pasigrožėti nepakartojama kalvų grandinių gamta, apžvelgti gražiausius gamtos vaizdus, atsiveriančius į Dusios ežerą; prisiliesti prie senosios jotvingių kultūros palikimo – Prelomciškių piliakalnio.
Tako ilgis – 3,2 km. Eiti taku patogiausia ratu: kalvomis ir Dusios pakrante – automobilį pasistatykite šalia Prelomciškių piliakalnio ar aikštelėje pietiniame tako krašte – prie jo ir sugrįšite. Takas pažymėtas specialiais stulpeliais – žymekliais, tad nepasiklysite. Įdomiausiose ir gražiausiose tako vietose trumpoms atokvėpio minutėms pastatyti suoliukai ir informacinės lentelės.
Kaip atsirado kalvos?
Paskutinysis apledėjimas, kuris baigėsi prieš 10–13 tūkstančių metų, nedengė visos Lietuvos, o slinko trimis liežuviais nuo Baltijos jūros, Rygos įlankos ir šiaurės rytų. Mes esame kaip tik ant tokio ledyno masyvo pakraščio – Dusios, Metelio ir Obelijos ežerai buvo pačiame ledyno guolyje, suformavusio Pabaltijo žemumą, o Prelomciškės kalvos jau priklauso pačiam ledyno pakraščiui. Čia, dabartinių kalvų, kalvelių, gūbrių vietoje, tirpstant paskutiniam ledynui, susilygino dvi jėgos – kritulių, kaupiančių ledyną ir verčiančių jį slinkti į priekį, ir saulės šilumos, tirpinančios jo pakraštį. Iš poros šimtų metrų aukščio ledo šarvo žemyn kliokė upeliukai, nešdami ir čia pat klostydami smėlį su žvyru, o šalia sugulė ledo viduje maltas ir maišytas su rieduliais priemolis. Ne vieną šimtmetį vyko grumtynės, o jų rezultatai dabar guli po jūsų kojomis tarp Padusio ir Zebrėnų kaimų.
Kodėl verta keliauti kalvomis?
Kalvas dengiančios pievos natūralios sutinkamos tik sausuose, šiltuose, atviruose kalvų šlaituose ar atokesnėse vietose – taip vadinamos stepinės pievos. Lietuvoje jos mažiausiai žmogaus ūkinės veiklos (nebuvo tręšiamos, ariamos) paliesti pievų lopinėliai, išsilaikę savitose augimvietėse, nepalankaus reljefo ūkininkauti vietose. Stepinės pievos – kalkiamėgių (prieraišių prie kalkingų dirvožemių) pievų etalonas, tačiau ūkiniu požiūriu menkavertės, jose vyraujančios žolės greitai sustabarėja, prarasdamos savo maistines savybes. Gamtininkams tai savitos vertingų pietinio paplitimo augalų ir vabzdžių rūšių sankaupos. Žolių danga turtinga rūšių, ypač gausu spalvingų ankštinių ir įvairiažolių. Dekoratyviausios kalvų žolės – lieknoji plukė – pražystanti gegužę, ir melsvasis gencijonas, pražystantis vidurvasarį. Įspūdingiausiai kalvos pasipuošia, kai pražysta snapučiai, lipikai, bajorės, čiobreliai, liucernos, žemuogės. Tada gūbrių kepurės ir šlaitai sumirga įvairiomis žolynų žiedų spalvomis. Priemolio dirvose šalia takelių urvelius rausia ir po mirgančius žiedus nardo: saugomos Lietuvoje bitės – ilganosės ir katilėlinės smėlbitės, Semionovo kamanės.
Visa, kas yra gamtoje, ilgainiui kinta. Padusio kalvos dar prieš kelias dešimtis metų buvo ganomos, šienaujamos, tik statesniuose šlaituose augo pavieniai krūmai. Dabar žmogui ir gamtai sąveikaujant susidarė tik šiems šlaitams būdinga augalija. Ilgainiui nebenaudojamos stepinės pievos ima užauginėti dygliuotaisiais krūmynais – gudobelynais. Svarbiausia botaninės įvairovės išsaugojimo problema šiose pievose – išlaikyti iki dabar nusistovėjusį krūmynų ir atvirų žolinių bendrijų plotų santykį bei būdingą jų struktūrą. Todėl būtina atnaujinti ekstensyvų atvirų plotų naudojimą. Efektyviausias būdas yra kasmetinis šienavimas.