Žagarės ozo ir dvaro pažintiniai takai
Labiausiai į šiaurę nutolęs ir su Latvija besiribojantis Žagarės regioninis parkas užima tik 4784 ha. Joniškio krašto lygumose net mažiausia kalvelė kalnu atrodo, griovelis upe vadinamas, o prie Žagarės rasime viską, ko gamta taip pašykštėjo žiemgalių žemei – kalvų grandines su Žvelgaičio ir Raktuvės piliakalniais, Švėtės upes slėnį, karjeruose suformuotus dirbtinius vandens telkinius, didelius miškų masyvus, parką ir dvarą. Ateityje Žagarės regioninis parkas turėtų tapti vienu labiausiai lankoma vietove, nes tiek daug vertybių vienoje teritorijoje Šiaurės Lietuvoje vargu ar besurasi. Nuo Žagarės į pietvakarius nutįsęs garsusis Žagarė ozas – ilgas ir siauras, į pylimą panašus tipstančio ledyno suformuotas smėlio žvyro gūbrys, kuriame tarsi kupra iškilęs Žvelgaičio piliakalnis. Deja, didžiąją jo dalį nukasė Akmenės cemento fabriką ir kelius link jo tiesę statybininkai jau prieš 50 metų. Žagarės mieste, Švėtės upės šlaituose atsiveria dolomitinės atodangos, rasime čia dolomitinių statinių, net bažnyčių. Dolomitas čia visai arti žemės paviršiaus, kastuvu kasdamas gali pasiekti, tuo galime įsitikinti nulipę į senąją dolomito laužyklą ar žvilgtelėję į atodangas prie Švėtės upės. Čia ir atrasime atsaką į sunkiai įmenamą mįslę – kodėl garsiosios žagarvyšnės taip gerai dera Žagarėje, o perkeltos į derlingesnį dirvožemį, tokių skanių vaisių nebeveda. Paprasčiausiai – trūksta kalkingo dirvožemio.
Gamtininkui įdomus Žagarės miškas, pasižymintis eglynų su gausia ąžuolų, liepų, baltalksnių ir kitų lapuočių medžių priemaiša, bei žolinės augalijos įvairove. Paslaptinga ir dolomito krantus skalaujanti Švėtė. Prieš šimtmetį iš grafo Naryškino aptvarų ištrūkę elniai šiuose miškuose pradėjo formuoti gausias tauriųjų elnių bandas, laimikiais iki šiol garsėja ir Joniškio urėdijai priklausantys medžioklės plotai. Žagarės miške peri mažieji ereliai rėksniai, juodieji gandrai, vištvanagiai, žaliosios meletos.
Žvelgaičio ir Raktuvės piliakalniai – buvęs žiemgalių genčių centras, apipintas legendomis ir padavimais. Kol kas dar mažai įvertinta ir dabartinė Žagarė, paminėjusi 800 m sukaktį, išsaugojusi 16 a. gatvių tinklą, urbanistinę struktūrą, akmeninius gatvių grindinius, raudonų plytų, daugiausia žydų prekybininkų statytus namus. Ne taip seniai, XX a. pradžioje Žagarėje gyveno 14 tūkst. žmonių, dabar likę mažiau nei 3 tūkst., Kur girdėta, kad tokiame mažame miestelyje du miestai sutelpa – Naujoji ir Senoji Žagarės, 2 bažnyčios, keli tiltai, užtvanka su malūnu, vilnų karšykla, vėjiniai malūnai ir daug kitų subtilių ir turistus traukiančių detalių surasime šiame savitame miestelyje. 1895 m. Žagarėje buvo 6 fabrikai, 3 malūnai, 730 amatininkų, 104 krautuvės. Čia pėdsaką paliko įvairių tautų ir tikėjimų žmonės, ką liudija ir keletas senųjų kapinių. Atskiros ekskursijos vertas puikiai išsilaikęs grafui Naryškinui priklausęs dvaro kompleksas, su ypač savitos architektūros žirgyno statiniais.
Piečiausiame parko kampe – Juodeikiuose – per sovietmetį išliko Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vytauto paminklas. Tačiau plačiau apie istoriją ir vertybes sužinosite apsilankę regioninio parko direkcijos lankytojams skirtoje ekspozicijoje arba Žagarės mokyklos muziejuje.
Geriausia parką lankyti atvykus autotransporto priemonėmis. Mėgstantiems keliauti pėsčiomis skirtas 3 km ilgio Žagarės ozo pažintinis takas bei 2 km ilgio Žagarės dvaro pažintinis takas. 5 poilsiavimui pritaikytos vietos įrengtos prie Švėtės upės, Žvelgaičių tvenkinio ir karjerų. Ekskursijas po privatų Žagarės žirgyną reikia suderinti su jo šeimininkais. Deja, nei viešbučių, nei kaimo turizmo sodybų Žagarės regioniniame parke kol kas nėra.
Žagarės regioninio parko direkcijos adresas: Šiaulių g. 28, LT-5467 Žagarė, Joniškio raj. Tel./faksas 8 296 60808El. p.: [email protected]
